800 metų senumo pergamento lakštas, geriau žinomas kaip „Didžioji laisvių chartija“ („Magna Carta“), dažnai yra vadinamas vienu garsiausių pasaulyje istorinių dokumentų, kadangi būtent jis paklojo pamatą žmogaus teisėms ir laisvėms, ant kurio pastatyta visa šių dienų demokratija.
Šį pirmadienį Anglijos karalienė Elžbieta II vadovavo „Didžiosios laisvių chartijos“ 800-ųjų metinių minėjimui Temzės upės pakrantėje, kur 1215 m. karalius Jonas Bežemis uždėjo savo antspaudą ant svarbiausio Viduramžių dokumento. Pateikiame įdomiausius faktus apie chartiją, kurie greičiausiai jus nustebins.
Lotynų kalba parašytas dokumentas nebuvo sukurtas kaip didingas žmogaus teisių pagrindas. Jo tikslas buvo kur kas labiau žemiškesnis ir praktiškesnis – tai buvo taikos sutartis, kurios despotiškam karaliui reikėjo numalšinti 25 baronų sukilimą, šiems atsisakius mokėti aukštus mokesčius, finansavusius jo valdžią, ir privertus monarchą su jais derėtis.
„Didžioji laisvių chartija“ buvo sukurta valdant baisiausiam britų karaliui. Karalius Jonas Bežemis dar yra prisimenamas kaip Blogasis karalius Jonas. Jo išdavikiški ir žiaurūs poelgiai, kurių yra pernelyg daug, kad būtų galima suskaičiuoti, apima žmonos įkalinimą, priešininkų marinimą badu bei sūnėno nužudymą. Kai „Daily Telegraph“ paklausė britų istoriko Nicholaso Vincento, ar Blogasis karalius Jonas nusipelnė šios pravardės, jis atsakė: „Ne. Jis buvo kur kas blogesnis.“ Nuo Jono Bežemio dienų nė vienas Anglijos karalius nesivadino Jonu.
Karalius Jonas bandė chartiją anuliuoti. Praėjus dviem mėnesiams nuo „Didžiosios laisvių chartijos“ užantspaudavimo, karalius paprašė popiežiaus ją anuliuoti. Popiežius su jo prašymu sutiko bei išleido bulę, skelbiančia, jog chartija yra „neteisėta, nesąžininga, kenkianti karališkosioms teisėms ir gėdinga Anglijos žmonėms“.
Chartija galėjo būti užmiršta, jei ne 9-metis karaliaus Jono sūnus. Henrikas III, karaliaus Jono sūnus, perėmė sostą po savo tėvo mirties nuo dizenterijos 1216 m. Vos po kelių mėnesių, 1217-aisiais, „Didžioji laivių chartija“ buvo iš naujo išleista jo vardu, pakartotinai derantis dėl taikos su baronais. Kai Henrikui 1225 m. suėjo 18-ka, jis pats išplatino galutinę chartijos versiją.
Svarbiausios „Didžiosios laisvių chartijos“ dalys ir šiandien yra įrašytos į Anglijos teisę. Chartijos 39 ir 40 skirsniai, svarbiausios ir geriausiai žinomos 3 550 žodžių dokumento dalys, nustatė fundamentalų įstatymo principą: niekas, net ir karalius, nėra virš įstatymo. Jie taip pat užtikrino pagrindines asmenines teises bei garantavo teisingumą ir teisę į sąžiningą teismą.
Chartijos svarba iš pradžių ne visuomet buvo suprantama. Jos neįvertino net pats Šekspyras. Savo pjesėje „Karaliaus Jono gyvenimas ir mirtis“, dramaturgas nepamini nei „Didžiosios laisvių chartijos“, nei galios pusiausvyros tarp karaliaus ir didikų, kurią ji nustatė.
Tik vėliau pasaulio lyderiai įvertino jos, kaip laisvės simbolio, svarbą. Pagrindiniai chartijos principai buvo nepaprastai svarbūs kitiems istoriniams dokumentams. Thomas Jeffersonas inkorporavo jos idėjas į Nepriklausomybės deklaraciją bei Teisių bilį. Mahatma Gandhi citavo ją savo atsisveikinimo laiške, išspausdintame 1914 m., kai jis paliko Pietų Afriką, pažymėdamas, kad ji patvirtina, „jog tarp skirtingų karūnos subjektų neturėtų būti jokios teisėtos rasinės nelygybės“. „Didžiosios laisvių chartijos“ aidai taip pat girdimi 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijoje. Nelsonas Mandela ją citavo savo garsiojoje 1964-ųjų kalboje, teisiamas dėl sabotažo Pietų Afrikoje.
Šiandien išlikusios tik keturios 1215 m. dokumento versijos. O įvairių XIII a. versijų kopijų yra likę mažiau nei dvi dešimtys. Vienintelė privačiai įsigyta kopija buvo nupirkta 1980-aisiais. Ją nusipirko Teksaso milijardierius ir buvęs kandidatas į prezidentus Rossas Perotas, kuris už 1297 m. versiją sumokėjo $1,5 mln. ir paskolino ją Vašingtono Nacionaliniam archyvui. 2007-aisiais Perotas ją už $21,3 mln. aukcione pardavė Davidui Rubensteinui, milijardieriui investuotojui ir filantropui. Ji ir toliau yra demonstruojama Nacionaliniame archyve.
Chartijos istorija yra tokia ilga ir paini, kad kartais jos nebežino net britų ministrai pirmininkai. 2013-aisiais pasirodęs Davido Lettermano laidoje, Britanijos premjeras Davidas Cameronas negalėjo prisiminti angliško „Magna Carta“ vertimo („Didžioji chartija“).
„Jūs mane pagavote. Tai tikrai negerai. Šiandien, jūsų laidoje, aš palaidojau savo karjerą“, - Lettermanui sakė Cameronas.
Pasirodo, ne visai. Per praėjusius rinkimus, Cameronas nustebino kritikus ir užsitikrino pakankamai rinkėjų balsų antrai premjero kadencijai.
