2015 metais Europoje kilus migrantų krizei Europos Komisija pasiūlė Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms per dvejus metus paskirstyti 160 tūkst. pabėgėlių iš Vengrijos, Graikijos ir Italijos. Lietuva pagal šią schemą turėjo priimti 1 105 asmenis. Tąkart Lietuva ne sykį kritikavo pabėgėlių kvotų sistemą pabrėždama, kad pabėgėliai turėtų būti priimami į ES valstybes nares savanoriškumo pagrindu.
Šiuo metu pati Lietuva susiduria su migrantų krize – iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyta daugiau kaip 1,4 tūkst. neteisėtų migrantų. Didžioji jų dalis – iš Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybių. Šalyje dėl to paskelbta ekstremalioji situacija, ketinama į pasienį pasitelkti karius, Lietuva kreipėsi į ES pagalbos, pasienyje jau ėmė darbuotis Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ pareigūnai.
Priminė 2015 metų Lietuvos poziciją
Kokią poziciją dėl migrantų krizės Lietuva turėjo 2015 metais, šią savaitę priminė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, atkreipdama dėmesį, į kokią situaciją šiuo metu patekome.
„Beveik kasdien dešimtimis skaičiuodami per mūsų sieną su Baltarusija permetamus pabėgėlius labai gerai matome, ką reiškia tinkami arba labai netoliaregiški sprendimai vidaus ir užsienio politikoje. 2015 metais Lietuva įsipareigojo priimti beveik 1 100 pabėgėlių ir taip padėti Graikijai, Italijai bei kitoms šalims, kurioms tuo metu labai reikėjo solidarumo. Deja, per šiuos metus mes sugebėjome priimti tik pusę įsipareigoto skaičiaus. O šiuo metu Lietuvoje jau turime daugiau kaip 1 000 Lukašenkos režimo parūpintų pabėgėlių. Tai yra tiek, kiek buvome įsipareigoję priimti. Bet tuomet kai kurie politikai net rinkimų kampanijas darė žadėdami, kad Lietuvoje pabėgėlių nebus“, – feisbuke rašė parlamento vadovė.
„Praėjo vos 6 metai ir mes iš šalies, kuri apsimetė nematanti problemos ir negalinti padėti kitoms ES šalims, šiandien patys tampame pagalbos prašytojais. Todėl labai gerai verta pasverti, kokią įtaką mūsų šiandienos sprendimai turės ateities įvykiams. Kokios šiandieninės baimės dėl bendrų ES iniciatyvų ar konvencijų mums gali tapti našta po metų kitų. Kieno tada pagalbos prašysime? Tų, nuo kurių nusisukame šiandien?“ – rašė Seimo pirmininkė.
Politologas įžvelgia savanaudiškumą
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius politologas R. Vilpišauskas mano, kad šiuo metu Lietuvos veiksmai, prašant tarptautinės pagalbos dėl migrantų krizės, skamba savanaudiškai.
„Savanaudiškai ir gana siaurai tą savo interesą suvokiame. Kad anksčiau Lietuva pernelyg daug dėmesio neskyrė migracijos klausimams, tas yra tiesa“, – akcentavo R. Vilpišauskas.
Anot jo, Europoje kilus pabėgėlių krizei Lietuva dalyvavo pagalbos mechanizmuose, bet toli gražu nebuvo viena tų valstybių, kurios tai darė noriai, tad dabar Lietuvos veiksmai, prašant pagalbos, gali atrodyti keistai.
„Nuo 2015 metų, kada įvyko vadinamoji pabėgėlių krizė, iki dabar iš esmės daugiausia tik Pietų Europos šalys apeliavo į Europos Sąjungos ir jos narių solidarumą. O tos šalys, kurios nebuvo migrantų atvykimo šalys arba pagrindinės tranzito šalys, arba tos šalys, į kurias siekia patekti migrantai, apskritai laikėsi nuošalyje. Dalis Vidurio Europos šalių aktyviai priešinosi privalomų pabėgėlių kvotų įvedimui, perkeliant pabėgėlius, kurie gali pretenduoti į prieglobstį, į kitas šalis, o Lietuva, man atrodo, nors ir dalyvavo tame mechanizme, apskritai politine prasme laikėsi nuošaly, per daug nesikišdama į šias diskusijas“, – aiškino profesorius.
Vis dėlto, jo manymu, ES ir kitos tarptautinės institucijos, kurioms priklauso Lietuva, nugaros neturėtų atsukti.
„Man atrodo, kad ir šiuo atveju Europos Komisijos ir konkrečių specializuotų agentūrų, tokių kaip „Frontex“, įsitraukimas į migrantų srautų valdymą yra jų darbo dalis. Jos tokiu būdu įprasmina savo veiklą. Abejoju, kad kas nors dabar būtų tiek įsižeidęs... Kiek matau, ir Graikijos Vyriausybė rodo geranoriškumą, norą padėti savo ekspertizėmis Lietuvai“, – tvirtino R. Vilpišauskas.
Ekspremjeras tvirtina, kad problema – požiūris į sienos apsaugą
2012–2016 metais ministro pirmininko pareigas ėjęs dabartinis Seimo narys Algirdas Butkevičius tvirtina nesutinkantis su teiginiais, kad prieš šešerius metus numojo ranka į pabėgėlių krizę Europoje. Jis priminė, kad tuomet Lietuvos pasieniečiai, ekspertai ne kartą vyko į Pietų Europą, į karščiausias pabėgėlių krizės vietas.
„Tai buvo labiau viešojoje erdvėje skleidžiamas gandas, kad neimsime pabėgėlių. Buvo nustatyta aiški kvota. Mes elgėmės labai atsakingai, kad tai nebūtų migrantai, nesusiję su politiniais dalykais arba su persekiojimu. Tada buvo daroma kruopšti atranka, važiuodavo mūsų specialistai, tuo metu į užsienį vyko tuometis vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius, kuris buvo atsakingas už migrantus, kuriuos pervežėme į Lietuvą. Buvo siunčiama mūsų pagalba, į tarptautines misijas vyko mūsų pasieniečiai, padėjo susitvarkyti su migrantų krize“, – aiškino A. Butkevičius.
Ekspremjeras, vertindamas dabartinę situaciją Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, tikino, kad didesnė problema, neleidžianti Lietuvai efektyviau stabdyti migrantų srautų, yra neefektyvi sienos apsauga. A. Butkevičius pripažino, kad ši problema įsisenėjusi, nors jai spręsti buvo pasitelkiami ir ES finansiniai ištekliai.
„Tai yra problema. Europos Sąjungoje buvo sutarta, kad Lietuvos siena su Baltarusija yra Europos Sąjungos siena, ir mums jie skirdavo lėšų įrengiant stebėjimo kameras, naudojant kitas technologijas, kad pasieniečiams būtų lengviau dirbti. Mes iš biudžeto išskirdavome tam tikrą dalį finansavimo pasieniui stiprinti. Europos Sąjunga irgi skirdavo, čia yra bendras rūpestis. Kiek jie duodavo pinigų, tiek jų ir buvo nukreipiama pasieniui sutvarkyti. Bet, aišku, poreikis buvo penkis ar šešis kartus didesnis, negu buvo skiriama lėšų“, – pasakojo politikas.
- Butkevičius pripažino, kad, jei jo vadovaujama Vyriausybė būtų nutuokusi apie grėsmes, su kuriomis dabar susidūrė pasieniečiai, sienos apsaugai būtų skyrusi didesnę finansinę injekciją.
Žada nenusisukti, bet pripažįsta matantys problemą
Savivaldybių merai teigė aktyviai ieškantys, kur apgyvendinti neteisėtus migrantus, bet pripažino, kad jų antplūdis apnuogino įsisenėjusias problemas.
Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė tvirtino, kad be tarptautinės pagalbos Lietuva vargu ar sugebės susitvarkyti su migrantų srautais. Anot jos, tai, kad į šalį per parą nelegaliai gali patekti daugiau negu 100 migrantų, rodo, jog sienos apsaugos problemos seniai nėra sprendžiamos.
„Problema yra didelė, problema yra ne vienos dienos, ne kelių savaičių. Akivaizdu, kad tam nėra tinkamai pasiruošta. Bet dedamos didžiulės pastangos, matome ir Vyriausybės, ir Vidaus reikalų ministerijos pastangas. Aišku, čia yra ne tik Lietuvos, juo labiau ne savivaldos klausimas. Tai yra bendras Europos Sąjungos klausimas – greta turime piktą priešą, bekompromisį režimą, tad ne vienos Lietuvos ištekliai, galimybės ir interesai čia turėtų tą problemą spręsti“, – komentavo A. Miškinienė.
Panašiai kalbėjo ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Anot jo, migrantų krizė yra ne vien pasienio savivaldybių, bet ir visos Lietuvos klausimas. Jis tikino, kad ir Klaipėda, nors nėra pasienyje su Baltarusija, ieško vietų, kur galėtų apgyvendinti neteisėtus migrantus.
„Nesame naivūs ir suprantame, kad tai nėra kelių pasienio savivaldybių reikalas. Tai yra valstybės reikalas. Klaipėda neliks nuošalyje, sprendžiant valstybės problemą. Tai tikrai neturi niekaip daryti įtakos gyventojų saugumui, ramybei. Dėl to esu nusiteikęs labai ryžtingai. Tuo pat metu natūralu ir suprantama, kad priklausomai nuo tų skaičių, kokie būtų deleguoti Klaipėdai, priklausytų, kiek reikėtų vietų, ploto, infrastruktūros. Puikiai suvokiame, kad tai didžiulis iššūkis valstybei ir juo turime dalytis visi kolegiškai, draugiškai. Manyti, kad kas nors išspręs šią problemą be mūsų, būtų naivu“, – pažymėjo V. Grubliauskas.
Kritiškiau situaciją įvertino Druskininkų savivaldybės, kurios pakraštyje pastaruoju metu fiksuojami vieni didžiausių migrantų srautų, meras Ričardas Malinauskas.
„Mielieji, tai nėra Druskininkų problema, tai pirmiausia yra Lietuvos ir paskui Europos problema. Jeigu tai Europos išorės siena, tai mes visi kartu tą problemą ir turime spręsti. Nuo kada savivaldybė sprendžia pasienio klausimus? Nuo kada savivaldybė dalyvauja geopolitiniuose klausimuose, tarptautiniuose klausimuose?“ – kalbėjo R. Malinauskas.
Druskininkų meras akcentavo, kad savivaldybė yra pasirengusi padėti Vyriausybei, tačiau kartoja, jog patalpoms, pastatams, kur galėtų būti apgyvendinti migrantai, reikia investicijų. R. Malinausko teigimu, visos šios problemos iš tikrųjų rodo, kad Lietuvoje jau seniai nebuvo padaryti sienos apsaugos sistemos namų darbai.
„Tokiems dalykams mes turėjome ruoštis prieš dešimt, prieš penkiolika metų. Druskininkuose pasienio užkardą planuota statyti maždaug keturis ar penkis kartus didesnę. Buvo suderinti projektai, pasiruošta, bet tuomečiam pasienio vadui šovė į galvą, kad užkarda yra per didelė, kad ją reikia penkis kartus sumažinti. Sumažino, pastatė kelis garažus, rekonstravo pastatą, kurį mes dovanojome Valstybės sienos apsaugos tarnybai. O dabar ten nėra vietos žmonėms, statomos palapinės“, – kalbėjo R. Malinauskas.
