Amerikos kriminalinio teisingumo sistema yra sudurstyta iš įvairių federalinių, valstijų ir savivaldybių įstatymų, kurie visi drauge suformuoja savotišką labirintą, į kurį yra labai daug įėjimų, tačiau per mažai išėjimų. Kai visiškai nepavojingi žmonės yra areštuojami už smulkius nusikaltimus, jie įeina į šį labirintą, o tai, kas vyksta iki teismo dienos, gali sugriauti jų gyvenimus.
Neseniai Naujojo Hampšyro kalėjime mirė jaunas vyras, negalėjęs susimokėti $100 užstato. 26-erių Jeffrey Pendletonas kovo 8-ąją buvo suimtas už tai, kad turėjo marihuanos – tai yra smulkus nusikaltimas, už kurį teisėjas paskyrė tipišką nedidelį užstatą. Bedarbis buvęs Burger King darbuotojas šio užstato sumokėti neišgalėjo, tad turėjo likti kalėjime – kur kovo 13 dieną buvo rastas kameroje be sąmonės, o po kelių valandų paskelbtas mirusiu. Jis yra vienas iš daugelio žmonių, tokių kaip Sandra Bland iš Teksaso ar Kaliefas Browderis iš Niujorko, kurie negalėjo sumokėti net ir nedidelių užstatų ir arba mirė kalėjime arba nusižudė po to, kai buvo paleisti. Šie atvejai nėra anomalijos, o greičiau mūsų ikiteisminės sistemos, bereikalingai griaunančios nenuteistų žmonių gyvenimus, problemų rezultatas.
Didžioji dauguma iš 12 milijonų kasmetinių įkalinimų JAV yra už kaltinimus lengvais, nesmurtiniais nusikaltimais. Tačiau labai daug šių žmonių lieka laukti teismo dienos kalėjime, nes neturi pinigų užstatui. Daugiau nei 60 procentų šiuo metu mūsų šalies kalėjimuose sėdinčių žmonių teismas dar neįvyko, o 9 iš 10 jų šioje situacijoje atsidūrė, nes neišgalėjo sumokėti užstato, nors pas mus ir galioja nekaltumo prezumpcija – žmogus yra nekaltas, kol neįrodoma priešingai. Šie žmonės, kaltinami įvairiais pažeidimais nuo vagiliavimo iš parduotuvių iki eismo taisyklių pažeidimų, kalėjime teismo dienos gali laukti kelias dienas, mėnesius ar net kelis metus. Tokia yra dabartinė mūsų teisingumo sistema, kuri kasmet ikiteisminiam žmonių kalinimui išleidžia $14 milijardų.
Tačiau net labai trumpas įkalinimas gali turėti liūdnų pasekmių. Žmonės gali netekti darbo, būsto ar net vaikų globos. Daugybė tyrimų atskleidė, kad ikiteisminis kalinimas menkos rizikos pažeidėjus pastūmėja į naujus nusikaltimus. Teismo datos kalėjime laukę asmenys, lyginant su paleistaisiais už užstatą, taip pat dažniau yra nuteisiami kalėjimo bausme ir ilgesnei trukmei – taip prisidedant prie masinio įkalinimo ir kalėjimų perpildymo problemos.
Ikiteisminio kalinimo žala visuomenėje pasiskirsto netolygiai. Nustatyta, kad juodaodžiai, lotynoamerikiečiai ir Amerikos čiabuviai dukart dažniau įstringa kalėjime, nes neišgali susimokėti užstato. Prie šios situacijos smarkiai prisideda tai, kad jiems už tuos pačius kaltinimus vidutiniškai yra skiriami didesni užstatai nei baltaodžiams kaltinamiesiems. Žala žmogui yra padaroma ir tuo atveju, jei kaltinimai galiausiai yra atmetami arba asmuo išteisinamas. Kita šios probleminės sistemos pusė yra ta, kad maždaug pusė pačių pavojingiausių kaltinamųjų išnaudoja paleidimo už užstatą sistemą (dažnai su iš to besipelnančių užstatų skolintojų pagalba) ir gali nekontroliuojamai ir neprižiūrimai likti laisvėje.
Didžioji dauguma iš 12 milijonų kasmetinių įkalinimų JAV yra už kaltinimus lengvais, nesmurtiniais nusikaltimais. Tačiau labai daug šių žmonių lieka laukti teismo dienos kalėjime, nes neturi pinigų užstatui. Daugiau nei 60 procentų šiuo metu mūsų šalies kalėjimuose sėdinčių žmonių teismas dar neįvyko, o 9 iš 10 jų šioje situacijoje atsidūrė, nes neišgalėjo sumokėti užstato.
Kai kurios jurisdikcijos jau imasi veiksmų, kad pakeistų pasenusias teisingumo sistemos praktikas, tokias kaip paleidimas už piniginį užstatą saugesnėmis, sąžiningesnėmis ir efektyvesnėmis rizikos vertinimo sistemomis. Kolumbijos apygarda jau 10 dešimtmetyje pritaikė reformas, kurios pakeitė piniginius užstatus ikiteisminio rizikos įvertinimo programomis, kurios, remdamosi įvairiais duomenimis, nustato, kurie kaltinamieji yra labiausiai linkę sprukti ir kuriuos pernelyg pavojinga paleisti. Ši itin efektyvi programa nereikalauja jokio piniginio užstato, o tik įvertina tikimybę, kad kaltinamasis atvyks į teismą ir kaltinamojo galimą pavojingumą visuomenei. Dauguma kaltinamųjų paleidžiami be jokio papildomo laidavimo arba su minimalia priežiūra, ir tik vos 15 procentų suimtųjų yra laikomi kalėjime. Šis sostinės naudojamas modelis yra sėkmingas – teisme pasirodo 89 procentai visų kaltinamųjų, o toks skaičius atitinka rodmenis iš kitų šalies vietų, kur yra taikoma užstatų sistema. Modelis po truputį plinta ir kitose jurisdikcijose – paskutinė jį perėmusi valstija yra Naujasis Džersis.
O štai vasarį demokratas kongresmenas Tedas Lieu pristatė naują aktą, kuriuo siūlo skirti valstijoms trejus metus, per kuriuos jos turi pakeisti piniginio užstato sistemą rizikos įvertinimo programomis arba rizikuos netekti federalinio finansavimo pagrindinėms teisingumo sistemos programoms ir iniciatyvoms.
