Vietoje to, kad pamirštų apie COVID-19, visuomenei gali tekti išmokti gyventi su šia infekcija. Miestai po truputį vėl įgautų gyvybės, žmonės atgautų kai kurias laisves, tačiau rekomendacijos ir tam tikri apribojimai vis tiek išliktų. Taip nutiktų, jeigu vakcinos nuo naujojo koronaviruso sukurti nepavyktų.
Sukurti vakciną per metus – tikras žygdarbis
Politikai labai optimistiškai nusiteikę dėl vakcinos ir mano, kad ji jau pakeliui. Kai kurie mokslininkai tikina, jog vakcina bus paruošta masiniam naudojimui jau visai netrukus, tačiau kiti ekspertai didelių vilčių nepuoselėja. Jau ne kartą nutiko taip, kad nuo tam tikrų virusų vakcinos sukurti taip ir nepavyko.
„Yra keletas virusų, nuo kurių mes vis dar neturime vakcinų“, – sako daktaras Davidas Nabarro, Londono imperatoriškojo koledžo profesorius. Pasak jo, negalima daryti tvirtos prielaidos, kad vakcina apskritai pasirodys arba, jeigu pasirodys, atitiks visus veiksmingumo ir saugumo reikalavimus.
Jis taip pat teigė, jog visuomenei būtina pasiruošti apsiginti nuo viruso keliamos grėsmės tuo pačiu palaikant tiek socialinį gyvenimą, tiek ekonominį aktyvumą, kol virusas tebebus tarp žmonių.
Jungtinių Valstijų Nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų instituto direktorius Anthony Fauci spėja, kad vakcina nuo koronaviruso galėtų atsirasti per 12-18 mėnesių. Kai kurie ekspertai netgi spėja, jog metai vakcinos sukūrimui – per trumpas laiko tarpas.
Bet net jeigu vakcina ir būtų sukurta per tokį laiko tarpą, tai būtų žygdarbis, kurio niekada iki šiol nėra pavykę padaryti.
Kartais vakciną sukurti neįmanoma
1984-aisiais Jungtinių Valstijų sveikatos ir žmogaus paslaugų sekretorė Margaret Heckler per spaudos konferenciją pranešė, kad mokslininkai sėkmingai nustatė virusą, vėliau paplitusį ŽIV pavadinimu. Ji spėjo, kad profilaktinė vakcina nuo šio viruso būtų paruošta testavimui per dvejus metus.
Po keturių dešimtmečių, ligai nusinešus 32 milijonus gyvybių, pasaulis vis dar laukia vakcinos nuo ŽIV. Daugelį metų teigiama diagnozė buvo ne vien tik mirties bausmė – tai užtikrino, kad infekcija užsikrėtęs žmogus paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleis atskirtas nuo visuomenės, o kai kurie gydytojai netgi svarstė, ar ŽIV pacientus apskritai verta gelbėti.
Vakcinos paieškos ties 1980-aisiais nesibaigė. 1997-aisiais JAV prezidentas Billas Clintonas iškėlė iššūkį vakciną sukurti per dešimtmetį. Prieš keturiolika metų mokslininkai sakė, kad iki jos sukūrimo trūksta dar vieno dešimtmečio. Tačiau iki šiol vakcinos nuo šio viruso dar nėra.
Sukurti vakciną nuo ŽIV trukdė pati viruso prigimtis. Pediatras ir infekcinių ligų specialistas Paulas Offitas, prisidėjęs prie vakcinos nuo rotavirusinės infekcijos sukūrimo, sakė, jog gripas mutuoja maždaug kartą per sezoną, todėl pasiskiepijęs žmogus jam turi imunitetą maždaug pusei metų. ŽIV virusas mutuoja ir vieno užsikrėtimo metu.
„Jis gali toliau mutuoti tavyje, todėl yra taip, tarsi būtum užsikrėtęs tūkstančiu skirtingų ŽIV virusų. Ir kol jis mutuoja, taip pat žaloja ir imuninę sistemą“, – aiškina Offitas.
ŽIV virusas kelia mokslininkams unikalių iššūkių, todėl laimė, kad SARS-CoV-2 virusas mutuoja labai nedaug ir dėl to palengvina darbą mokslininkams, liejantiems prakaitą kuriant vakciną.
Nabarro priminė, jog vis dėlto, vakcinos sukūrimo procesas yra ilgas ir skausmingas procesas, nes susiduriama su biologinėmis sistemomis, o ne mechaninėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip reaguoja organizmas. Nuo koronaviruso atsiradimo praėjo 5 mėnesiai, o mokslininkams jau teko atmesti ne vieną potencialų vaistą kaip neveiksmingą, nes efektyvumas buvo pernelyg mažas.
Kol nėra vakcinos, nutikti gali bet kas
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos profesorius dr. Vytautas Usonis portalui teigia, kad kol vakcina nėra sukurta, tol tikimybė, kad mokslininkams nepavyks jos sukurti, išlieka. Pasak profesoriaus, statistika rodo, jog vartotojus pasiekia tik 20 proc. tiriamų vakcinų. T.y., įvairios vakcinos prieš skirtingas ligas, kuriamos įvairiose pasaulio laboratorijose, pasiekia tik vieną iš penkių žmonių.
Šiuo metu vystoma daugiau nei 100 potencialių vakcinų visame pasaulyje. Usonio teigimu, yra keletas tyrimų krypčių. Visgi šiandien sunku pasakyti, kuri iš jų pasiteisins.
„Kodėl mes tokie atsargūs, kalbėdami apie vakciną, tai faktiškai mes nelabai turime tokios virusinės infekcijos analogų. Praktiškai tik nuo 2002-ųjų metų SARS pandemijos buvo pradėti darbai kuriant vakciną nuo žmogaus koronaviruso. Tai pavojų yra labai daug“, – sako Usonis.
Laukti, kol visuomenė natūraliai įgis imunitetą
Profesorius patikino, kad jeigu vakcina nebūtų sukurta, scenarijus išties būtų blogas. 1796-ieji metai buvo oficialiai paskelbti vakcinacijos pradžia, kai anglų gydytojas Edwardas Jenneris įrodė, kad skiepai gali apsaugoti žmogų nuo raupų. Usonis teigia, jog iki tol daug įvairių mikroorganizmų siautėjo po pasaulį ir neturint natūralių priemonių sustabdyti infekcijų plitimą, veikia tik gamtos mechanizmai. Juos sudaro trys sudėtinės dalys: infekcijos šaltinis, plitimo keliai ir imli visuomenė.
Kadangi infekcijos šaltinis, tik atsiradęs Kinijoje, nebuvo suvaldytas ir paplito po visą pasaulį, dėl to jau nieko nebegalima padaryti. Plitimo keliai – kai iš užkrėsto organizmo virusas patenka į kitą sveiką organizmą. Usonio manymu, čia irgi daug ginklų neturime – žinoma, kad tam tikros apsaugos priemonės veikia, bet jos nėra labai patikimos.
Egzistuoja sąvoka „visuomenės imunitetas“ (herd immunity). Kaip aiškino profesorius, tai reiškia žmonių skaičių, kurie yra neimlūs vienai ar kitai užkrečiamajai ligai.
„Kalbant apie SARS-CoV-2 virusinę infekciją, skaičiuojama, kad nuo 60 iki 70 proc. žmonių visuomenėje turėtų turėti imunitetą tam, kad liga neplistų didesniais protrūkiais. Kitas klausimas, kaip tą visuomenės imunitetą galima būtų sudaryti. Yra tik du keliai: natūrali liga su visomis komplikacijomis arba vakcinacija. Skiepijant visuomenės imunitetą galima paveikti nepalyginamai saugiau, nors vakcinos nėra šventintas vanduo, jos turi savo nepageidaujamą šalutinį poveikį, bet jis visada žymiai mažesnis nei ligos rizika. Taip galima žymiai greičiau tiek asmenį apsaugoti, tiek sudaryti visuomenės imunitetą“, – aiškino V. Usonis.
Pasak jo, neturint tokio ginklo kaip vakcina, infekcija rusens tol, kol bus pasiektas reikiamas visuomenės imunitetas. Kiek tai laiko užtruks, galima tik prognozuoti.
Kaip atrodytų gyvenimas be vakcinos
Jeigu vakcina nebūtų sukurta, pasaulis susidurtų su tikru iššūkiu. Nebūtų galimybės išlaikyti visuomenės karantino sąlygomis ir tuo pačiu išgelbėti ekonomiką nuo visiškos griūties.
Kaip teigė Nabarro, yra būtina pasiruošti situacijai, kurioje vakcinos neturėtume. Jo nuomone, turėtų būti sukurtas „socialinė sutartis“, pagal kurią visi piliečiai, prieš pradėdami savo įprastą gyvenimą, turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę už saviizoliaciją, jei pasireiškia simptomai ar turėtas kontaktas su COVID-19 užsikrėtusiu žmogumi.
Tai gali visiškai pakeisti kai kurių žmonių įprotį lengvai sergant ir jaučiant tik nesunkius peršalimo simptomus keliauti į darbą. Ekspertai taip pat spėja, kad nuotolinis darbas daugumai gali tapti įprastu, o kai kuriems žmonėms visiškai pakeisti jų įprastą darbo rutiną. Taip pat manoma, kad įmonės darbą organizuos taip, jog biure niekada nebūtų per daug žmonių, jeigu tam nėra reikalo.
Nabarro teigimu, sunkiausia bus skurdesnėms šalims, todėl gali tekti ieškoti būtų, kaip ne tik patiems kapstytis, bet ir paremti sunkiau besivystančius kraštus. Jis įvardijo, kad didesnių sunkumų gali kelti tankiai pabėgėlių ir migrantų apgyvendintos vietovės.
Trumpuoju laikotarpiu, pasak Nabarro, reikėtų nustatyti kuo daugiau užsikrėtusių ir su sergančiaisiais turėjusių kontaktą asmenų – tai galėtų padėti sukurti kuo efektyvesnę kovos su infekcijos plitimu metodiką. Virusą nešiojančių asmenų identifikavimas šiuo metu yra realiausias būdas apskritai grįžti į daugiau ar mažiau normalų gyvenimą.
Kiti ekspertai sako, jog šiuo metu yra labai svarbu turėti stiprią visuomeninės sveikatos sistemą, įtraukiant su sergančiaisiais kontaktą turėjusių asmenų stebėjimą, ligos diagnostiką tiesiog darbo vietoje, greitą reakciją į galimus protrūkius ir opertatyvų visuomenės informavimą apie tai, ar reikia vėl atnaujinti socialinio atstumo laikymąsi bei tam tikrų apribojimų ar karantino sugrąžinimą. Šie uždaviniai teoriškai yra įgyvendinami, tačiau niekas iki šiol jų dar nėra taikęs jokios epidemijos metu.
