Režisavo: David Michod. Vaidina: Brad Pitt, Anthony Hayes, John Magaro, Anthony Michael Hall, Emory Cohen
Pagaliau „Netflix“ gali pelnytai didžiuotis didelio biudžeto juosta, kurią be menkiausios abejonės galima vadinti tikru filmu. Nors kai kurie šios kompanijos filmai buvo iš tiesų geri, kaip jų įsigytas „Beasts of No Nation“, didžioji dalis po „Netflix“ vėliava pasirodžiusių juostų buvo žemo lygio Adamo Sandlerio komedijos arba filmai, kurie nelabai „prisitempė“ iki pilno metražo meninių filmų klasės. Tokios juostos kaip „Sand Castles“ ir „Pee Wee’s Holiday“ patenka tiesiai į tą keistą tarpinę kategoriją: jie nėra TV filmai, tačiau publikos prie didžiojo ekrano irgi nesutrauktų. O štai „Karo mašina“ yra pilnavertis, didelio biudžeto studijinis filmas, kuris su savo $60 milijonų biudžetu ir tikra kino žvaigžde pagrindiniame vaidmenyje prilygsta bet kokiam „tikros“ kino studijos išleistam filmui. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, išduodantis, kad tai nėra tradicinės kino studijos filmas, yra tai, kad jo tema yra tokia drąsi, kad nė viena kino studija nebūtų jam pasiryžusi.
Šioje juostoje Bradas Pittas vaidina šiek tiek perkurtą (ir, be abejonės, paikesnę) generolo Stanley McChrystalo versiją, pavadintą Glenu Makmahonu, ir jo ne visai sėkmingai besiklostančius karinius nuotykius Afganistane. Pasirinktas „Catch-22“ primenantis juostos tonas iš pradžių nuteikia nerimastingai: scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Davido Michodo („The Rover“, „Animal Kingdom“) filmografijoje nėra nieko, kas užsimintų apie gebėjimus kurti stiprią satyrišką komediją. „Karo mašina“ yra paremta tiek žurnale „Rolling Stone“ pasirodžiusiu Michaelo Hastingso straipsniu „The Runaway General“, tiek jo knyga „The Operators“, kurie abu iš esmės sugriovė generolo Stanley McChrystalo karjerą.
2009-ieji. Generolas Makmahonas kartu su savo komanda išsiunčiamas į Afganistaną. Pittas neatrodo geras pasirinkimas šiam vaidmeniui, pirmiausia dėl to, kad, žiūrint į jį, iš karto matosi, kaip jis stengiasi. Dar labiau nei ne itin meistriška Pitto vaidyba erzina už kadro esantis pasakotojas, nuolatos aiškinantis mums, kas vyksta, ir kaip mes į tai turėtumėme reaguoti. Žiūrovui nelieka laiko pasvarstyti, apie ką yra šis filmas, nes pasakotojas pirmasis tai pasako.
Taigi, karas Afganistane vyksta nesėkmingai (kas ir kodėl vyksta, mums paaiškina balsas už kadro). Kai prezidentas Obama praneša, kad po 18 mėnesių bus nutrauktos karinės operacijos, Makmahonas nusprendžia padidinti pastangas, pasiprašyti daugiau karių ir per trumpą laiką užimti kiek galima daugiau teroristinių teritorijų. Tai reiškia ilgas derybas su užsispyrusiais JAV biurokratais ir bandymą užsitikrinti Irano prezidento Hamido Karzai (nepaprastai juokingas Benas Kingsley), kuriam daug įdomiau žiūrėti filmus, nei gelbėti savo piliečius, paramą.
Visi Makmahono planai sugriūva, kai „Rolling Stone“ žurnale pasirodo detalus straipsnis apie jį. Kodėl ir kaip visa tai įvyksta, ne iki galo aišku – filmas nesudėlioja visų taškų ant „i“, todėl rezultatas išėjo be didesnės dramatinės įtampos ar poveikio.
Michodas subūrė nuostabią „A“ klasės žvaigždžių komandą tiek už kameros, tiek prieš ją. Nuostabus yra ne tik Kingsley pasirodymas, bet ir Alano Rucko, Scooto McNairy, Tildos Swinton ir Megan Tilly. O štai Dariuszo Wolski 2,35:1 kinematografija yra milžiniškas „Netflix“ šuolis į visiškai kokybę – juosta iš tikro atrodo kaip „kinas“ ir puikiai žiūrėtųsi ne tik namie per televizorių, bet ir kino salėje (dėl to nuoširdžiai gaila, kad kino ekranų juosta nepasieks). Jei „Netflix“ ir toliau išlaikys tokį lygį, kokį čia matome, kompanija tikrai išsikovos vis svarbesnę vietą šalies kino pramonėje.
Taigi, „Netflix“ kino gamintojo egzaminą išlaikė. O kaip gi pats filmas, ar vertas jūsų dėmesio? Tiek paprastam žmogui suprantamo humoro, tiek aktualių socialinių temų nagrinėjimo nestokojantis darbas turėtų būti vienodai juokingas ir pykdantis tiek Obamos gerbėjams, tiek jo priešininkams, tiek karo rėmėjams, tiek pacifistams. Tai filmas apie globalines darbo machinacijas ir tai, kokia neproduktyvia yra tapusi daugelio šiandienos ekspertų veikla. Labiausiai gaila tik to, kokio lygio satyra galėjo tapti ši juosta, tačiau netapo: kas kartą, kai subtiliai metamas akmuo į Amerikos užsienio politikos ar kariuomenės daržą, tas prakeiktas balsas už kadro jaučiasi privaląs mums, kvaileliams, viską paaiškinti.
