Kembridžo hercogas ir hercogienė paskelbė kitų metų balandį laukiantys savo antrojo vaiko gimimo, šią savaitę pranešė Kensingtono rūmai. Apie būsimą karališkosios poros šeimos pagausėjimą buvo paskelbta jau anksčiau, tačiau nebuvo pranešta tiksli gimimo data.
Rūmų pranešime taip pat skelbiama, kad hercogienė vis dar kenčia nuo smarkaus rytinio pykinimo, tačiau jos būklė „tolygiai gerėja“.
Hercogienė antradienį taip pat pirmą kartą pasirodė viešumoje nuo to laiko, kai rugsėjo mėnesį buvo pranešta apie jos nėštumą. Ji kartu su princu Viljamu oficialiai pasveikino Singapūro prezidentą Tony Taną, šiam pradėjus savo keturių dienų vizitą Jungtinėje Karalystėje. Vėliau hercogienė taip pat dalyvavo 2014 m. Laukinės gamtos fotografijos apdovanojimų ceremonijoje Nacionaliniame istorijos muziejuje Londone.
Antrasis hercogo ir hercogienės kūdikis bus ketvirtas eilėje į sostą - po princo Čarlzo, princo Viljamo ir savo vyresniojo brolio princo Džordžo, kuris gimė praėjusių metų liepą.
Karališkoji pora jau antrą kartą buvo priversta pranešti apie nėštumą prieš peržengiant svarbią 12 savaičių ribą. Hercogienė ir vėl kenčia nuo smarkaus rytinio pykinimo – būsenos, vadinamos hyperemesis gravidarum, kuri gali pareikalauti papildomos hidratacijos, medikamentų ir maistinių medžiagų.
Ji paveikia 3,5 iš 1 000 nėštumų, sukelia smarkų pykinimą ir gali sukelti dehidrataciją, svorio netekimą ir toksinų susikaupimą kraujyje ar šlapime (ketozę).
Karališkasis kūdikis nr. 2 jau yra vadinamas „atsarginiu įpėdiniu“. Kokia yra tikimybė, kad vieną dieną jis gali atsisėsti į Britanijos sostą?
Istoriškai monarchai visuomet užtikrindavo, kad turės užtektinai sosto įpėdinių, susilaukdami viso legiono vaikų – karalienė Viktorija turėjo devynis, o karalius Jurgis III – net trylika. Tiesa, būtina prisiminti, kad tais laikais kūdikių mirtingumas ir tarpusavio kovos dėl sosto buvo kur kas dažnesni, todėl daugelis karališkųjų kūdikių nesulaukdavo pilnametystės ir neužimdavo sosto.
Dar įdomiau tai, kad daugelis gerai žinomų monarchų savo šeimose buvo antras ar trečias gimęs vaikas.
Vienas iš garsiausių anglų valdovų, Henrikas VIII, žinomas dėl savo šešių audringų vedybų ir Anglikonų Bažnyčios atskyrimo nuo popiežiaus bei Romos Katalikų Bažnyčios, buvo antrasis sūnus, kuris sostą perėmė 17 metų, po paslaptingos savo brolio Artūro mirties. Pirmojo pasaulinio karo metu valdęs Jurgis V taip pat buvo antrasis sūnus, kuris tapo sosto įpėdiniu, kai jo vyresnysis brolis mirė nuo gripo.
Ričardas I, geriau žinomas kaip „Ričardas Liūtaširdis“, šią pravardę užsitarnavęs dėl savo kovų Kryžiaus žygiuose, gimimo metu buvo tik trečias eilėje į sostą.
Ir tai liečia ne tik senovės karalius – netgi Jurgis VI, dabartinės Anglijos karalienės Elžbietos tėvas, buvo antrasis sūnus, kuris niekuomet neturėjo tapti karaliumi ir sostą užėmė labai unikaliu būdu. Jo vyresnysis brolis, Edvardas VIII, 1936 m. atsisakė sosto tam, kad vestų Wallis Simpson, išsiskyrusią amerikietę, ir Anglijos karaliaus skeptrą perdavė labai apstulbusiam savo broliui, princui Albertui, Jorko hercogui. Princas Albertas, kuris buvo nepaprastai drovus ir kentėjo nuo sunkaus mikčiojimo, galiausiai suvaidino labai svarbų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare ir tapo visų mylimu karaliumi. Jo istorija buvo papasakota daug laurų nuskynusiame 2010 m. filme „Karaliaus kalba“.
Taigi, nors mažasis George‘as jau gali laukti tos dienos, kai užims sostą, jo jaunesnysis brolis arba sesuo taip pat dar gali tai padaryti. Žinoma, galbūt karališkasis kūdikis nr. 2 niekada ant savo galvos nelaikys karūnos, tačiau jis arba ji vis vien turės atlikti daugybę karališkųjų pareigų ir įsipareigojimų – tokių kaip karališkieji vizitai, priėmimai, labdaringa veikla ir kelionės.
Dar vienas skirtumas tarp senųjų dienų ir šiuolaikinės monarchijos yra tas, kad atsarginis įpėdinis gali būti moteriškos lyties. Taip yra dėl 2013 m. Britanijoje priimto įstatymo, suteikusio moterims tas pačias teises į sostą kaip ir vyrams. Todėl, net jeigu jauniausioji šeimos atžala bus mergaitė, ji vis tiek bus ketvirta eilėje į sostą.
