Pastaruoju metu spaudoje dažnai pasirodo straipsnių, kad dabartinių prezidento rinkimų kampanijos finansuojamos „juodais pinigais“, kaip mėgsta sakyti kai kurie kandidatai, ypač Vermonto senatorius Bernie Sandersas.
Sanderso kampanijos atstovai neseniai nepraleido progos pasidžiaugti pralenkę Clinton – anot jų, jie sausį iš 770 000 rėmėjų surinko $20 mln. (70 proc. visų aukų buvo mažesnės nei $200). Tuo tarpu Clinton kampanija per tą patį laikotarpį surinko „tik“ $15 mln., o kampanijos vadovas Robby Mookas savo naujienlaiškyje rėmėjams jau spėjo pasiskųsti, kad buvusią valstybės sekretorę „smarkiai pralenkė“, ir dėl to jai buvo sunku varžytis Naujajame Hampšyre.
Respublikonų pusėje, Floridos senatorius Marco Rubio dabar savo partijos grietinėlės yra laikomas daugiausia žadančiu kandidatu. Tačiau finansinėse lenktynėse Rubio atsilieka nuo „maištininko“ Tedo Cruzo: per visus 2015 m. Rubio savo kampanijai surinko $70 mln., skaičiuojant tiek jo kampanijos fondus, tiek PAC (politinių veiksmų komitetus, vieną pagrindinių kandidatų finansavimo šaltinių), o tuo tarpu Teksaso senatorius surinko $88,6 mln. Paskutiniame praėjusių metų ketvirtyje Cruzo kampanija vidutiniškai gaudavo po $223,000 per dieną, palyginus su kuklesne suma Rubio pusėje - $154,000. Na, o milijardierius Donaldas Trumpas, savaime suprantama, praktiškai nieko nesurinko iš rėmėjų, naudodamas vien tik savo pinigus, ir Ajovoje buvo antras.
Anksčiau populiari teorija, kad kandidatą iš esmės išrenka partijos elitas, šios prezidento rinkimų kampanijos metu buvo iš esmės paneigta, o dabar smarkiai abejojama ir kita susijusia teorija – kad elito favoritai turi reikšmingą finansinį pranašumą. Čia svarbiausias žodis yra „reikšmingą“. Kad puikiai pasirodytų 2016-aisiais, kandidatui visai nereikia turėti kur kas daugiau pinigų negu jo arba jos priešininkams. Paprasčiausiai nėra būdo visus tuos pinigus išleisti veiksmingai.
Clinton kampanijos vadovo Mooko skundai greičiausiai yra truputėlį perdėti. Clinton, priešingai nei Sandersas, gali kliautis išoriniu finansavimu savo reklaminėms išlaidoms. Gruodžio 31 d., paskutiniais turimais duomenimis, ji savo kampanijos fonduose turėjo $38,1 mln., o dar $36,8 mln. buvo gavusi iš PAC, kai tuo tarpu Sandersas, kuris didžiuojasi tuo, kad nesinaudoja PAC paslaugomis, turėjo iš viso perpus tiek - $33,6 mln. Clinton, kurią remia tokie asmenys kaip George‘as Sorosas ir Warrenas Buffettas, nereikia smulkių aukų, kad pralenktų Sandersą. Tačiau jis ją lenkia ne pinigais, o jų panaudojimu visais įmanomais būdais. Jo reklamas pamatysite tiek mažyčiuose vietiniuose laikraštukuose, tiek radijo laidose, tiek socialinėje žiniasklaidoje, kur ir susirinkę jo pagrindiniai rinkėjai. Sanderso siunčiama žinia, kad jis neketina priimti pinigų iš milijardierių, yra patraukli jo rinkėjų tarpe.
Kalbant apie respublikonų pusę, su savo turimomis lėšomis Cruzas pulte užpuolė Ajovą, jo rėmėjams pasibeldus į dešimčių tūkstančių žmonių duris per dieną, pripildžius jų pašto dėžutes neretai kontroversiškais naujienlaiškiais, bei užvertus radijo erdvę reklamomis, puldinėjančiomis jo pagrindinius konkurentus, Trumpą su Rubio. Ajovoje nebūtumėte galėję žengti nė žingsnio, nesusidūrę su Cruzo kampanija. Jeigu jis būtų turėjęs daugiau pinigų, ar jam būtų pavykę pasireklamuoti dar labiau? Jei ir taip, tai ajoviečiai turbūt nebūtų pastebėję skirtumo: greičiausiai jie ir taip jau naktimis sapnuodavo Cruzą.
Buvęs prezidentas Jimmy Carteris kažkada pavadino „Citizens United“ nuosprendį „legaliu kyšininkavimu“. Gal jis ir buvo teisus, tačiau kyšiai ne visada nuperka paslaugą, už kurią jie yra mokami, o didesnis kyšis dar nereiškia, kad tikrai gausite geresnę paslaugą. Buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas tai suprato, kai jam skirtas finansavimas 2015 m. pralenkė visų kandidatų, išskyrus Clinton, o jis vis tiek vilkosi lenktynių gale.
Nesupraskite klaidingai – ekspertai teigia, kad egzistuoja minimali suma pinigų, kurios kandidatui ar kandidatei reikia vykdant sėkmingą kampaniją. Per paskutinius tris 2015 m. mėnesius, ta suma siekė maždaug $25 mln. (Trumpas išleido kur kas mažiau dėl jo sugebėjimo pritraukti nemokamą žiniasklaidos dėmesį). Ajova parodė, kad net ir tie, kurie išleido kur kas daugiau, dėl to netapo populiaresni.
Ajovoje nebūtumėte galėję žengti nė žingsnio, nesusidūrę su Cruzo kampanija. Jeigu jis būtų turėjęs daugiau pinigų, ar jam būtų pavykę pasireklamuoti dar labiau? Jei ir taip, tai ajoviečiai turbūt nebūtų pastebėję skirtumo: greičiausiai jie ir taip jau naktimis sapnuodavo Cruzą.
Yra senas posakis, kad reklamoje „80 proc. biudžeto visuomet yra iššvaistoma, bet niekada nežinai, kurie 80 proc.“. Dabar kandidatai turi galimybę tai išsiaiškinti, su visomis tomis apklausomis, be kurių neapsieina rinkiminės kampanijos, ir vienais po kitų rengiamais pirminiais rinkimais. Be to, didesnis finansavimas neišvengiamai atitinka tiems, kurie pasirodo geriau nei tikėtasi, kaip neišvengiamai sužinos Sandersas, Cruzas ar Rubio. Vargu ar tai galime vadinti korupcija – tai labiau yra sąžiningas varžymasis tarpusavyje, panaudojant visas turimas priemones.
