Beveik visi didieji pasaulio maratonai vyksta sostinėse, prabėgant pro pagrindinius miesto objektus. Artėjant „Danske Bank Vilniaus maratonui“ verta iš naujo susipažinti su Vilniaus senamiesčiu. Istorikas ir etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis pasakoja apie išskirtines sostinės vietas, pažymėtas maratono trasos žemėlapyje.
Vilniaus unikalumas – kultūrų samplaikoje
Istorikas Vaclovas Mikailionis retoriškai klausia, ar žmonės, vaikščiodami gatvėmis, apžiūrinėdami pastatus, bent įsivaizduoja jų kilmės bei vardo reikšmes? Pavyzdžiui, ar žinote, kodėl Vilniuje reikalinga Vilniaus gatvė ir kodėl Žvėrynas suskirstytas būtent taip išsišakojusiomis gatvelėmis? Bėgikai, mindami senamiesčio gatves, turbūt net neįsivaizduoja, pro kokius istorijos šešėlius jiems teks prabėgti.
„Pradėkime nuo įėjimo į Vilnių“, – sako istorikas, omenyje turėdamas Vilniaus gatvę. Pasak jo, seniau oficiali Vilniaus miesto teritorija užėmė tik dabartinės Rotušės plotą, o Vilniaus gatvė, vesdama nuo Žaliojo tilto iki pat Rotušės, buvo pagrindinis įėjimas į Vilnių. Todėl ji taip ir buvo pavadinta – Vilniaus gatvė – kelias į miestą.
„Ar pamenate scenas apie valstiečių gyvenimą iš „Gladiatoriaus“ filmo?, – klausia Vaclovas Mikailionis. – Būtent toks gyvenimas virė ir aplink Vilniaus Rotušę, kurioje ne tik posėdžiavo sostinės savivaldybė, ten vykdavo šventės, eisenos bei iškilmingos ceremonijos. Maršrutas nuo Pilies gatvės iki Aušros vartų buvo pagrindinė visų švenčių vieta, – aiškina istorikas. – Rotušės aikštėje taip pat vykdytos ir egzekucijos – stovėjo kaladė bei kartuvės, o pro pačią Rotušę 1812 metų žiemą pražygiavo sumušta Napoleono armija.“
Paklaustas, kodėl Vilniaus senamiestis yra laikomas vienu unikaliausių visame pasaulyje, istorikas paaiškino, jog tam įtakos turėjo Vilniaus daugiakultūriškumas. Tai ryškiausiai atspindi unikalūs Vilniaus pastatai, kuriuos statėsi didikai ir bajorai. Dauguma jų buvo iš tiesų išprusę ir pasaulio matę žmonės. Čia kūrėsi garsiosios Tiškevičių bei Radvilų šeimos. To meto Vilniaus aukštuomenė, keliaudama bei atrasdama įvairias pasaulio vietas, jas savaip interpretavo ir mums paliko štai tokį senamiestį.
Ir, žinoma, negalima nepaminėti Vilniaus pasididžiavimo – Šv. Onos bažnyčios. Tikriausiai visi žino pasakojimą, jog šį kūrinį Napoleonas norėjo išsinešti ant delno bei pastatyti Montmarte, Paryžiuje. Istorikas pasakoja, kad šią bažnyčią Napoleonas tiesiog įsimylėjo, nes niekur kitur jam nebuvo tekę pamatyti tokio vėlyvosios Gotikos šedevro, kokį jis pamatė Vilniuje.
Žvėryne – ypatinga energetika
„Negaliu nepaminėti Žvėryno, – sako Vaclovas Mikailionis, – Juk ten senovėje stovėjo aukštuomenės vilos, o šiandien tai vienas geidžiamiausių sostinės rajonų. Žvėrynas ypatingas ir dėl savo gatvių sandaros – centre yra Kęstučio gatvė, iš šono Liubarto, Kęstučio brolio, ir Birutės – jo žmonos - bei dešiniau Vytauto. O pažiūrėję į šias šeimos gatves iš viršaus, pamatytume Gedimino stulpus,“ – kodines gatvių sandaras iššifravo istorikas.
Pasak Vaclovo Mikailionio, Žvėrynas bei jo pakrantė ypatinga ir dėl savo energetikos, kurią atneša Neries upė: „Upės visais amžiais turėjo ypatingas galias. Prie jų nuo seno kūrėsi miestai ir vykdavo prekyba – iki šiol ši vieta yra vienas iš pagrindinių traukos centrų. Bėgikams distancija palei upę turėtų būti lengviausiai įveikiama“, - įsitikinęs istorikas.
Pirmasis oficialus maratonas Lietuvoje surengtas 1990 metais ir nuo to laiko su pertraukomis buvo organizuojamas iki 2001 m. Tuomet Lengvosios atletikos federacija surengė masinį „Maxima taurė“ bėgimą, o 2004 metais maratonas išaugo į miesto šventę. Šį maratoną 2004 m. įveikė daugiau nei 200 bėgimo profesionalų ir mėgėjų iš 10 pasaulio šalių. Praėjusiais metais „Danske Bank Vilniaus maratone“ prie starto linijos išsirikiavo jau apie 13 tūkstančių sporto entuziastų, šiais metais šis skaičius bus dar didesnis.
