Ukrainoje vykstančių įvykių atgarsiu tapo į viešąją sferą išsiliejęs konfliktas tarp prezidento ir premjero instancijų. De jure Ukraina – pagal savo Konstituciją – yra prezidentinė-parlamentinė respublika. O tai reiškia, kad joje vyriausybės galva yra ministras pirmininkas. Tačiau praktikoje ukrainiečiai, kas kartą eidami į prezidento rinkimus, būtent prezidentui priskiria šios valstybės lyderio funkciją. Taigi, prieš mus atsiskleidžia akivaizdus prieštaravimas. Kadangi nėra jokių apsauginių mechanizmų, prezidento vertikalė kas kartą stiprėja ir aktyviai juda autoritarizmo link. Parlamentas, kaip faktinis organas, į kurio kompetenciją patenka vykdomosios valdžios formavimas, nesugeba suformuoti savarankiško ministrų kabineto, nepriklausomo nuo opozicijos su prezidento administracija. Kodėl? Nes tam paprasčiausiai nėra ideologinių ir valstybinių tradicijų.
Štai dėl ko kilo ginčas: kas kaltas dėl nepavykusių reformų Ukrainoje – ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas ar prezidentas Petro Porošenka? Abi pusės neriasi iš kailio, kad atsakomybę permestų ant priešininko pečių. Arsenijus Jaceniukas - parlamento frakcijos „Tautos frontas“ lyderis ir vyriausybės galva - nominaliai yra atsakingas už ministrų kabineto darbą, o tai reiškia, kad ir už šalyje vykdomas reformas. Tačiau faktiškai pagal jo kvotą vyriausybėje dirba vos 4 ministrai, nes 11 ministrų priklauso Petro Porošenkos blokui – stambiausiai parlamentinei partijai, formuojančiai koaliciją. Kaip aiškina pats Jaceniukas, pastarieji ministrai daugiau laiko leidžia prezidento administracijoje nei ministrų kabineto posėdžiuose.
Kai kyla abejonių dėl to, ar Ukrainoje vyksta pokyčiai, galima iš karto visus nuraminti ir pasakyti – taip, žinoma, kad vyksta. Tik štai tų pokyčių kryptis visai nėra džiuginanti, o priešingai – kelianti vis didesnį nerimą. Kur kas sunkiau rasti atsakymą į klausimą, kas gi turi būti reformų šalyje iniciatoriumi ir kieno interesus šios reformos turi paliesti. Kad galėtume rasti atsakymus, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra kas faktinėje šalies valdžios pasidalinimo struktūroje.
Kas yra labai akivaizdu (tai mums atskleidžia visi įvykiai, kuriuos dabar stebime savo politinėje ir visuomeninėje erdvėje) – šalyje egzistuoja milžiniška praraja (ir ji vis gilėja) tarp valdančiojo elito ir visuomenės, tarp žmonių, priimančių sprendimus ir objektyvios realybės, kurioje gyvena šalis. Šalyje, kurioje dauguma valdininkų liko savo vietose, o taisyklės ir normos, pagal kurias gyvena visuomenė, irgi niekaip ypatingai nepasikeitė, skandalas dėl to, kas kaltas, kad nevyksta reformos, niekaip neatspindi to gilaus įsisenėjusio konflikto, kuris jau kelis kartus ukrainiečių tautą išvedė į Maidaną. Kalba eina apie konfliktą tarp valdžios ir visuomenės, tarp egzistuojančių normų, schemų ir tylių numanomų susitarimų iš vienos pusės bei žmonių, galinčių imtis veiksmų, turinčių idėjų, nusprendusių gyventi atvirų galimybių šalyje, ketinimų iš kitos pusės. Į Ukrainos reformaciją reikia žiūrėti kaip į opoziciją tarp senosios (sovietinės ir posovietinės) bei naujosios (kūrybinės, nesisteminės) viduriniosios klasės.
Per pastaruosius 10 metų Ukrainoje vykę Maidanai privedė prie valdančiojo režimo, tačiau nei prie valdančiosios klasės, pasikeitimo. Niekas ir piliečių aktyvistų, „užsiropštusių ant šarvuočių“, nepaskyrė savęs liaudies prezidentu, meru ar generalisimu. Po Maidano pergalės į valdžią demokratiniu keliu visada ateidavo senojo valdančiojo elito atstovai, iš viso to būrio labiausiai nusiteikę deryboms ir patraukliausi žmonėms. Tai visada paskatindavo priekaištus iš opozicijos pusės: „Ir ko jūs pasiekėte? Vieną oligarchą (funkcionierių, valdininką) pakeitėte kitu“.
Revoliucija – tai valdančiosios klasės pakeitimo procesas. Tačiau siekis pakeisti valdančiąją klasę niekada nebuvo įtrauktas tarp pagrindinių Ukrainos Maidanų tikslų. Vis dėlto, būtent apie valdančiosios klasės pakeitimą kas kartą ėjo kalba Ukrainos aikštėse.
Valdantysis elitas – nedidukė visuomenės dalis – tarpusavio santykyje su piliečiais visada remiasi tarpiniu sluoksniu, vadinamu vidurine klase. Tačiau iš tiesų nėra vienos sutartinės ir aiškiai apibrėžtos formuluotės, kas gi tiksliai yra toji vidurinioji klasė: kokios tiksliai yra jos atstovų pajamos, kokios profesijos, socialiniai statusai. Vidurinioji klasė yra toji visuomenės dalis, kuri saugo saujelę valdančiojo elito nuo to, ką mes vadiname „beprasmišku ir negailestingu sukilimu“. Iš vienos pusės, ji vykdo komunikacinę funkciją, tapdama jungiamąja grandimi tarp socialinės piramidės viršūnės ir josios pagrindo, t.y. masių, iš kitos pusės, įkūnija paprastų žmonių „trokštamą tikslą“, t.y. tą gyvenimo lygį, kokio trokšta paprastas žmogus, kurdamas gyvenimo planus. Vidurinioji klasė - tai pakopa tarp virėjos ir valdančiosios vyriausybės. Čia labai tinka amerikietiška patarlė: „Senelis – kontrabandininkas, tėvas – senatorius, sūnus – prezidentas“.
Sovietiniais ir posovietiniais laikais tuo tarpiniu sluoksniu buvo valdininkai, teisėsaugos organų atstovai, mokesčių rinkėjai, partiniai funkcionieriai – partinė valdininkų nomenklatūra. Iš tokios schemos yra aišku, kad iš valdininkų ir funkcionierių susidedanti vidurinioji klasė kūrė tik draudimus, leidimus, visas įmanomas manipuliacijas dokumentais ir neatliko tokios labai svarbios savo funkcijos kaip „sąžiningos pajamos“. Valstybė, kurioje tiek elitas, tiek vidurinioji klasė nekuria nieko, o draudimais suvaržyta liaudis gyvena išimtinai iš išmokų iš biudžeto, yra pasmerkta didžiuliams socialiniams neramumams.
Kas kartą, kai visuomenėje padidėdavo revoliucinių nuotaikų lygis, o iki kolektyvinės sąmonės ateidavo supratimas, kokia šalyje yra tikroji padėtis, tarp dantimis į savo turtą ir postus įsikabinusio valdančiojo elito ir paprastų žmonių, įsitikinusių, kad pokyčiai įmanomi tik tuomet, kai „viskas bus atimta ir padalinta“, o „visi buvusieji valdžioje išgaudyti ir pakarti ant šviestuvų stulpų“, kaip siena stovėjo vidurinioji klasė, kurią sudarė skirtingas pajamas gaunantys ir skirtingo socialinio sluoksnio žmonės, kuriuos vienijo tegu ir skirtingi, tačiau labai aiškūs ideologiniai įsitikinimai apie šiuolaikinės valstybės sandarą.
Kas kartą, kai iškraipyta Ukrainos kolektyvinė realybė, kad tai yra šalis, kurioje galima sėkmingai gyventi (neuždirbant ir neaugant), užleisdavo vietą tikrovei, kurioje posovietinė Ukraina – tai niekinė, neišsivysčiusi šalis su nusivylusiais karingai nusiteikusiais gyventojais, iškildavo tikra ir įsiutusi vidurinioji klasė, galinti vykdyti visas jai priskirtinas funkcijas: ir finansinę, ir ideologinę, ir komunikacinę, ir apsauginę. Kol nomenklatūra „slėpėsi urvuose“, šie žmonės, atėję iš už sistemos ribų, šaliai, tautai ir elitui davė petį atsiremti. Kai maidaniškas stresas galutinai išgaravo, elitas ir vėl ėmė remtis sau palankia nomenklatūra, o šalis ir vėl paniro į savo košmarišką sapną.
Kažkas labai panašaus vyksta ir šiandien: valdininkų sistemos, kuria elitui labai patogu remtis ramybės laikotarpiu, reinkarnacija. Tačiau demokratijos esmė glūdi tame, kad valdančiąja klase tokioje sistemoje yra ne tas, kas priima sprendimus ir balsuoja dėl nutarimų, o tas, kieno naudai funkcionuoja ir valdo elitas; tas, kurį elitas laiko savo egzistencijos garantu.
Kaip tik todėl reformos ir pakeitimai, kurie iš esmės nieko nekeičia, nepateikia naujų galimybių, neapriboja valdininkų teisės daryti įtaką privačiam ir ekonominiam piliečių gyvenimui, yra „bausmė“ tikrajai valdančiajai Ukrainos viduriniajai klasei, per posovietinio laikotarpio metus išmokusiai pirmo pasitaikiusio pavojaus akivaizdoje pranykti ir pasirodyti tik tada, kai grėsmė jau lieka praeityje. Ukrainos elitas ir toliau tarnauja savo tikriesiems šeimininkams – valdininkams, funkcionieriams ir biurokratams. O dabar vykstanti kova kaip tik ir yra dėl pokyčio šios „valdančiosios viduriniosios klasės“ lygmenyje.
Deja, valdantysis Ukrainos elitas, visi arsenijai jaceniukai ir petro porošenkos, taip ir nesuprato, ko juos nori pamokyti Ukrainos maidanai. Jie taip ir nepripažino, kas yra tikroji vidurinė klasė, kieno interesus jie turi ginti su tokiu uolumu it savo pačių. Jų iškreiptoje realybėje, į kurią jie eilinį kartą nori pamerkti visą Ukrainą, įtikinę ją, kad valstybės saugumą garantuos valdininkų aparato stiprinimas, o ne savo teisėtas pozicijas užimanti kūrybinė klasė, vietos logikai nėra. Kelias nuo rajono prokuroro Land Cruiser ir 200 dolerių atlyginimo veda tik pas „virėją prie valstybės vairo“.
Šalyje, kur intelektualų, ekspertų, savanorių, kūrėjų, nuomonės ir idėjų lyderių balsas yra pakeičiamas paslaugiu mieguistų valdininkų šnabždesiu, kelias į tarptautinį oro uostą dažnai driekiasi pro linčo teismus ir stulpus. Gaila, kad Maidano įvykių centre buvę žmonės taip greitai pamiršo neapykantą jiems, degančią piliečių akyse, ir absoliučiai nesuprato, kas tuo metu žmones sulaikė nuo „paties paprasčiausio ir patikimiausio“ būdo pasiekti trokštamų pokyčių.
Kol nomenklatūra „slėpėsi urvuose“, šie žmonės, atėję iš už sistemos ribų, šaliai, tautai ir elitui davė petį atsiremti. Kai maidaniškas stresas galutinai išgaravo, elitas ir vėl ėmė remtis sau palankia nomenklatūra, o šalis ir vėl paniro į savo košmarišką sapną.
Vietoj to, kad ginčytųsi „kas kaltas, kad nėra pokyčių?“, premjerui ir prezidentui reikėtų užduoti seną revoliucinį klausimą: „Kam skambina varpai: jums ar mums?“.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
Nuotraukoje: Arsenijus Jaceniukas ir Petro Porošenka
