Daugiau 
 

Kaip klausti apie Iraką

06/02/2015 Aidas
iraq1

Klausimai apie Iraką yra, ko gero, patys populiariausi, kurie yra užduodami kandidatams į prezidentus. Tačiau kai kurių ekspertų manymu, būtent šie klausimai yra užduodami netinkamiausiai. Praėjusią savaitę Jamesas Fallowsas „The Atlantic“ rašė, kad žurnalistams reikia nustoti švaistyti laiką, klausinėjant kandidatų į prezidentus klausimų apie Iraką, kurie prasideda „Remiantis tuo, ką mes žinome šiandien...“. Tokie klausimai, jo tikinimu, yra neefektyvūs dėl to, kad yra per lengvi (tai tas pats, kaip paklausti, „Remiantis tuo, ką mes žinome šiandien, ar būtumėte pirkęs bilietą į Malaizijos oro linijų reisą 370?“) ir dėl to, kad politikai nepriima sprendimų retrospektyviai, remdamiesi tuo, „ką mes žinome šiandien“, o realiuoju laiku, žinodami tai, ką jie „žino tada“. Vietoj to jis ragino verčiau teirautis kandidatų, kaip jie vertintų tuometinę situaciją iš tuometinės perspektyvos ir paprašyti išskirti visus „už“ ir „prieš“, arba klausti, ko kandidatas išmoko iš situacijos su Iraku, nesvarbu, ar pritaria tuometiniams atsakingų asmenų žingsniams, ar ne.
Prie jo dabar prisijungia ir antropologijos mokslų daktaras, buvęs vyresnysis Senato užsienio reikalų administracijos darbuotojas, daug kartų lankęsis karo frontuose Vidurio Rytuose ir Centrinėje Azijoje, bei aktyviai dalyvaujantis pastarųjų metų Irako ir Afganistano debatuose Jonah Blankas.
Yra pora karinių klausimų, kuriuos uždavę kandidatams, žurnalistai gali padėti rinkėjams suprasti (jei į juos kandidatai atsakys nors su kruopele sąžiningumo), kurie potencialūs lyderiai yra verti jų dėmesio.
Pirmasis klausimas – ar pritariate cheminių, biologinių ir branduolinių ginklų sujungimui vienoje Masinio naikinimo ginklų kategorijoje? Jei atsakymas yra „taip“: ačiū, kad dalyvavote, tačiau greičiausiai nesate tinkamas asmuo į šalies prezidento postą.
Kodėl tai yra taip svarbu? Todėl, kad diskusijoje dėl karo pradėjimo pagrindinis „kortų triukas“ buvo cheminių ginklų (plačiai paplitusių ir moraliai smerktinų, tačiau nekeliančių pavojaus JAV teritorijai) prilyginimas branduoliniams ir biologiniams ginklams (griežtai kontroliuojamiems, bet keliantiems didelę grėsmę JAV teritorijai). Visi politiką formuojantys asmenys žinojo, kad Saddamas Husseinas galėjo turėti cheminių ginklų, nes jis jau buvo panaudojęs juos ir ankščiau prieš savo priešus užsienio šalyse. Tačiau visi taip pat žinojo ir tai, kad jie nekelia grėsmės amerikiečiams – nebent pastarieji įsiveržtų į Iraką. Biologiniai ir branduoliniai ginklai būtų reiškę didelę grėsmę, tačiau, kaip kiekvienas politikos formuotojas, prieinantis prie slaptos informacijos žinojo (ar privalėjo žinoti), nėra jokių patikimų įrodymų, kad Irakas turėtų reikšmingų biologinių ar branduolinių ginklų. Kaip šią problemą išsprendė karo šalininkai? Sumetę lengvai įgyjamus cheminius ginklus su labai sunkiai įgyjamais biologiniais ir branduoliniais ginklais į vieną masinio naikinimo ginklų kategoriją.
Kodėl šis klausimas yra būsimo elgesio indikatorius? Nes šis nesąžiningas triukas jau yra tapęs standartiniu politikos krypties nustatymo įrankiu: su visais masinio naikinimo ginklais yra elgiamasi kaip su realia grėsme JAV ir tai leidžia politikams ir ateityje remiantis nesąžiningu pagrindu įtikinti visuomenę, kad būtina pradėti karą. Gali būti, kad būsimas JAV prezidentas apkaltins kokią kitą šalį masinio naikinimo ginklų laikymu – galbūt jis ar ji bus teisus, tačiau tai dar nereikš, kad JAV dėl to kyla grėsmė.
Antrasis klausimas – jei jums prezidentaujant jums būtų pateikti kaltinimai prieš ką nors, panašūs kaip 2003 metais prieš Husseiną, kokių žingsnių imtumėtės, kad juos įvertintumėte? Jei atsakyme nenuskambėtų kažkas panašaus į „pareikalaučiau išvysti visus įrodymus ir įsakyčiau žvalgybai pateikti stipriausius argumentus už šiuos įrodymus ir stipriausius argumentus prieš“, tuomet vėlgi, – ačiū, kad dalyvavote, jūs nesate kvalifikuotas tapti prezidentu.
Kodėl tai svarbu? Todėl, kad žvalgybai buvo aišku, kad aukščiausių politikų visiškai nedomino „Raudonosios komandos“ vertinimas (t.y., kontrargumentai). Politinių planų statymas aukščiau analitinių vertinimų kaip tik ir nulėmė žvalgybines klaidas Irake.
Kodėl tai aktualu 2016 metų kandidatams? Nes labai mažutė dalis Kongreso lyderių, palaikiusių 2003 metų invaziją, iš tiesų pasivargino paskaityti žvalgybos ataskaitas. Netikite? Tam yra įrodymai: yra registruojama, kas, kurią dieną ir valandą skaitė minėtas ataskaitas. Daugelis kongresmenų nedarė to patys, o pasiuntė savo darbuotojus, kurie vėliau turėjo jiems pateikti trumpas ataskaitas.
Kodėl tai aktualu 2016 metų kandidatams, kurių keli tuo metu buvo Kongreso nariai? Nes kiekvienas dabartinis ir buvęs senatorius ir Atstovų rūmų narys (t.y. daugiau nei tuzinas galimų kandidatų į 2016 metų rinkimus) turi prieigą prie šios žvalgybinės informacijos – jei tik jie nusprendžia ją skaityti. Kiekvienas šias pareigas ėjęs kandidatas, kuris palaikė JAV karių siuntimą į Iraką, Iraną ar Siriją, turi būti paklaustas, ar jis asmeniškai skaitė žvalgybos ataskaitas ir ar mes galime pažiūrėti registracijos įrašus, kad tai patikrintume.
Tačiau šiuos klausimus gali užduoti ne tik apie rinkimus reportažus darantys žurnalistai, bet ir politiniai oponentai ir piliečiai, tokie kaip jūs, dalyvaujantys susitikimuose su kandidatais.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu