Labai įdomiai pažvelgdama į pakartotinio panaudojimo principą, Nyderlandų vyriausybė atvėrė uždarytų kalėjimų duris ir pavertė juos naujais politinio prieglobsčio ieškančių migrantų namais.
Pastaraisiais metais Nyderlanduose tolygiai mažėjant nusikalstamumui bei kalėjimų populiacijai, buvo uždaryta dešimtys pataisos įstaigų. Tad kai į šalį atvykstančių migrantų skaičius ėmė augti (vien pernai metais Nyderlandus pasiekė daugiau nei 50 000 pabėgėlių), Centrinė politinio prieglobsčio prašytojų priėmimo agentūra (COA) sugalvojo naują sprendimą.
Fotografas Muhammedas Muheisenas, dukart Pulicerio premijos laureatas ir naujienų agentūros „Associated Press“ vyriausiasis fotografas Vidurio Rytams, paskyrė pastaruosius kelis metus pabėgėlių krizės įamžinimui, sekdamas paskui žmones, keliaujančius iš vieno žemyno į kitą.
„Man visuomet buvo įdomus klausimas – „O kas toliau?“. Kelionė nesibaigia tą akimirką, kai jie patenka į šalį“, - sako jis.
Muheisenas gandus apie naują kalėjimų panaudojimo būdą išgirdo dar praėjusį rudenį: „Iš pradžių nelabai tai supratau. Maniau, kad norima tuos žmones įkalinti.“
Jam prireikė pusės metų, kad gautų leidimą fotografuoti tuose kalėjimuose. Galiausiai Muheisenas praleido 40 dienų trijuose skirtinguose kalėjimuose, susipažindamas su jų gyventojais ir fotografuodamas jų kasdienį gyvenimą.
„Mes kalbame apie dešimtis įvairių tautybių, - sako fotografas. – Dešimtis! Po tų kalėjimų stogais telpa visas pasaulis.“
Dabar dauguma tų buvusių kalėjimų ir pataisos namų, kuriuose apsigyveno pabėgėliai, buvo taip transformuoti, kad juos sunku atpažinti kaip ankstesnes priverstinio kalinimo vietas, nors kai kuriuose pastatuose jų praeitį vis dar mena storos kamerų durys ar grotuoti langai. Kalėjimai Harlemo ir Arnhemo miestuose turi istorinius kupolo formos stogus ir žiedinį kamerų išdėstymą, todėl yra laikomi nacionaliniu paveldu ir negali būti renovuojami.
Vienas vyras iš Sirijos fotografui sakė, jog gyvenimas kalėjime jam suteikia daug vilčių.
„Jeigu šalis savo kalėjimuose nebeturi kalinių, - sakė jis, - tai reiškia, kad tai yra pati saugiausia vieta, kurioje aš norėčiau gyventi.“
Pabėgėliai, kurie naujuose centruose gyvens mažiausiai šešis mėnesius, kol jiems bus suteiktas politinis prieglobstis, nėra juose užrakinti ir gali išeiti bei grįžti kada panorėję. Muheiseno teigimu, kai kurie jų jau spėjo susidraugauti su savo kaimynais olandais.
Nors pabėgėliai negali oficialiai įsidarbinti, jie laiką leidžia mokydamiesi olandų kalbos ir važinėdami dviračiais (abu šie įgūdžiai yra gyvybiškai svarbūs norint sėkmingai integruotis į gyvenimą Nyderlanduose).
Menno Schotas, vadovaujantis Harlemo kalėjimo pabėgėlių centrui, sako, jog jo personalas siekia padėti 400 jame gyvenančių migrantų kuo geriau adaptuotis prie naujo gyvenimo: „Jų saugumas yra pagrindinis mūsų prioritetas, kaip ir jų sveikata bei kasdieniai poreikiai. Ši šalis jiems yra nauja ir nežinoma, todėl privalome būti jų gidais Olandijoje.“
„Iš pradžių nenorėjome naudoti kalėjimų su kamerų durimis, - savo ruožtu sako Janet Helder, COA tarybos narė. – Kai kurie olandai klausė, kaip mes galime laikyti žmones iš Sirijos, kurie galbūt buvo ten kalinami, naujose kamerose. Tad mes nusprendėme palaukti, ir jeigu pamatysime, kad tiems žmonėms tai tikrai kelia problemų, tuomet rasime jiems kitą gyvenamąją vietą.“
Jos atstovaujama vyriausybinė organizacija šiuo metu yra apgyvenusi apie 41 000 žmonių 120 vietų visuose Nyderlanduose. Helder teigia, kad kalėjimai šiai užduočiai yra gerai pritaikyti.
„Kambariuose gali gyventi vienas ar du žmonės, paprastai jie turi ir sporto salę, ir gerą virtuvę“, - sako ji.
Tas faktas, kad jie gyvena tarp kalėjimo sienų, daugumai migrantų taip pat nėra itin reikšmingas. Muheisenas sako, kad, paklausti apie naująjį gyvenimą, jie džiaugiasi turėdami pastogę ir jaučiasi čia saugūs. Vienas vyras iš Sirijos fotografui sakė, jog gyvenimas kalėjime jam suteikia daug vilčių.
„Jeigu šalis savo kalėjimuose nebeturi kalinių, - sakė jis, - tai reiškia, kad tai yra pati saugiausia vieta, kurioje aš norėčiau gyventi.“
