Afrikos svahilių gentis turi patarlę: „Kai kovoja du drambliai, nukenčia žolė“. Kažką panašaus šiuo metu mes matome Ilinojuje. Žolė šiuo atveju yra fizinę ir protinę negalią turintys asmenys, namuose įkalinti senoliai ir skurstantys dirbantieji, kurie yra priklausomi nuo socialinių valstijos teikiamų paslaugų. Jiems iki šiol pagelbėjusių programų laukia neaiški ateitis, nes šiuo metu verda galinga politinė kova tarp respublikono gubernatoriaus Bruce’o Raunerio ir demokrato Atstovų rūmų spikerio Michaelo Madigano.
Kai kurie ekspertai Raunerio-Madigano konfliktą vadina „viščiuko žaidimu“, išpopuliarintu filme „Maištininkas be tikslo“, kuriame pagrindinis Jameso Deano vaidinamas herojus priima varžovo iššūkį vienu metu visu greičiu savo automobiliais važiuoti link skardžio krašto – kuris iš automobilio iššoks pirmasis, tas ir bus „viščiukas“. Ko gero, tas veikėjas, kuris nuvažiavo nuo skardžio ir žuvo siaubingoje avarijoje, tapo nugalėtoju.
Tačiau vargu ar ši analogija tinkama kalbant apie situaciją, kurią dabar sukūrė Ilinojaus valdžios viršūnėlės. Nei Rauneris, nei Madiganas nerizikuoja nei savo gyvybėmis, nei politinėmis karjeromis. Tiesą sakant, abu politikai iš to greičiausiai gaus politinės naudos, nes ši arši akistata tik dar labiau aktyvins jų politinius šalininkus.
O štai mūsų patarlės „žolė“ – tai taip vadinamoji „šalutinė žala“. Būtent tokiu terminu šiandieniniame pasaulyje mes vadiname nekaltus asmenis, kurie žūva ar yra sužeidžiami konflikto metu. Jie net nevadinami aukomis. Lyg būtų mažiau nei žmonės, tiesiog kažkas kito nei numatytas taikinys.
Pastaruoju metu visas dėmesys nukrypo į valstijos darbuotojus ir tai, ar jiems bus mokamas pilnas atlyginimas – juk fiskaliniai metai prasidėjo be naujo valstijos biudžeto. Yra keliami teismo ieškiniai, ar legalu jiems mokėti, neturint biudžeto, ir ar legalu nemokėti. Tam tikros būtinosios paslaugos, tokios kaip teisėsauga ir valstijos kalėjimai, veiks ir toliau, net jei gubernatorius ir nepasirašys įstatymų leidėjo pristatyto biudžeto.
Galima suprasti, kad gyvenantiems nuo algos iki algos tokie svarstymai skamba niūriai. Ir jų neguodžia tai, kad su demokratais kovojantis Rauneris tikina, jog jis sieks, kad visiems valstijos darbuotojams būtų sumokėta. Tačiau savo pozicijų jis užleisti negali – juk žmonės tam jį ir išrinko, kad jis kažką pakeistų mūsų neefektyvioje valdymo sistemoje. O jei jam nepavyks įvesti savo reformų, tuomet jis neturės ką parodyti juo pasitikėjimą išreiškusiems rinkėjams. O vienintelis būdas priversti savo politinius oponentus derėtis - tai sukurti visuomenės spaudimą jiems. Visa tai yra suprantama, ir kito kelio jis neturi.
Tačiau, kaip žinia, mūsų valstija dešimtmečius nesirūpino tais, kuriems to rūpesčio reikėjo labiausiai. Ir skolinosi ne tam, kad suteiktų jiems socialines paslaugas. O ir dabar diskutuojama apie tai, kaip patenkinti valstijos viešojo sektoriaus atlyginimų ir pensijų poreikius, visiškai nekalbant apie tai, kas tame procese yra paaukojama.
Žinoma, nė viena pusė nenori, kad kentėtų nekalti žmonės. Demokratai ir respublikonai jums pasakys, kad jie yra pilni užuojautos visiems nelaimingiesiems. Žurnalistai ir redaktoriai vedamuosiuose rašo, kad labai gaila, jog kažkas nukenčia, tačiau tokia yra reformos kaina. Situacija turi keistis, tad gerai, jog gubernatorius tvirtai laikosi savo pozicijos.
Iš tiesų, rinkėjai, praėjusį rudenį balsuodami už Raunerį, išsakė savo nuomonę. Jie pareiškė, kad nori pokyčių: korupcijos ir nuolat augančių mokesčių ir mokėjimų galo bei progresyvios strategijos, mažinančios biurokratiją ir išpūstas paslaugas bei kuriančios darbo vietas.
Tiesa, kai galvojama apie per didelių valdžios galių apribojimą, turima minty susitarimus tarp politikų ir jų rėmėjų ir išvešėjusią patronato sistemą. Praėjo per mažai laiko, kad gubernatorius galėtų pademonstruoti realius pasiekimus – juolab, kai kiekviename žingsnyje jis sulaukia opozicijos. Tačiau „šalutinė žala“ auga. Ištrypiami vis didesni žolės plotai. Vis daugiau nuo priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų kenčiančių ar psichikos negalią turinčių žmonių bus tiesiog siunčiami į kalėjimus. Kiti neįgalieji, kurie galėjo dirbti ir su slaugių pagalba gyventi namie, atsidurs slaugos ligoninėse.
Tačiau bet kuris politikos lyderis jums pasakys, kad tokia yra reformos kaina.
