Šešiametis berniukas praėjusį šeštadienį Čikagoje nušovė savo trimetį brolį. Neįvyko jokio vietinio – jau nekalbant apie nacionalinį – katarsio ir suvokimo. Žmonės vargiai ar pastebėjo, kad tai įvyko.
O tai yra keista, nes tokio pobūdžio tragedija – ar net nusikaltimas, nes vaikas šaunamąjį ginklą rado ant šaldytuvo, kur jį paliko jo tėvas Michaelas Santiago, kuriam iškelti kaltinimai už vaikams sukeltą pavojų – yra mūsų šalies ginklų krizės simbolis.
Mūsų dėmesį prikausto masinės šaudynės, su ilgais gyvais reportažais iš įvykio vietos ir karštomis diskusijomis apie galimus problemos sprendimo būdus. Tačiau didžioji problema nėra masiniai šaudymai. Šie įvykiai nė nepriartėja prie kasdienio ginkluoto smurto masto.
Pasak FTB, 2000-2013 metais JAV masinėse šaudynėse buvo nužudyti 486 žmonės, apie 30-40 žmonių per metus. O dabar pažiūrėkime į kitus skaičius: kasmet nusišauna 20 tūkstančių žmonių, 11 tūkstančių yra nužudomi kitų ginkluotų žmonių, o dar 600, kaip anksčiau paminėtas nelaimingas trimetis berniukas, yra nužudomi per atsitiktinumą.
Tad kodėl mes taip piktinamės ir taip eskaluojame masines šaudynes ir užmerkiame akis prieš individualius šaudymus?
Masinės šaudynės yra baisus dalykas. Mes galime su siaubu įsivaizduoti, kaip kažkas įsiveržia ir mus nušauna. Tačiau mes paprastai negalime įsivaizduoti nusišaunantys patys, nors tikimybė, kad tai atsitiks yra 1000 su 1, pastarojo įvykio naudai. Žiniasklaidai vadovauja žmonės, kurie, kaip ir visi žmonės, yra linkę ignoruoti tai, kas svarbiausia, o vietoj to dėmesį sutelkti į tai, kas spindi, kas nauja, kas baisu, kas dramatiška.
Logika mums sako, kad mums nepavyks žengti žingsnio link racionalaus nacionalinio požiūrio į ginklus, nes ginklų savininkai taip aistringai gina savo teisę juos turėti. Jų sprendimas visada yra daugiau – o ne mažiau – ginklų. Nacionalinė šaunamųjų ginklų asociacija taip stipriai laiko Kongresą savo gniaužtuose, kad šis atėmė finansavimą iš Ligų kontrolės ir prevencijos centrų, kuris keliavo ginkluoto smurto pasekmių tyrimams. Tai puikiai iliustruoja, kaip lengva suklysti: netikri patriotai sako, kad jų ginklai saugo mūsų laisvę, nors yra priešingai – ginklų lobistai pažeidžia prigimtinę amerikiečių laisvę tirti ir suprasti mūsų gyvenimo realybę.
Bet vilties yra. Mes turime pavyzdį, kaip, po kelių dešimtmečių sunkaus darbo, mums pavyko pažaboti milžinišką nacionalinę problemą, kurią gilino turtingųjų interesai ir visuomenėje įsigalėjusi iliuzija. Kalba eina apie rūkymą.
Prieš 50 metų rūkė pusė šios šalies suaugusiųjų. Rūkymas buvo kietumo simbolis. Net po to, kai paaiškėjo tiesa apie rūkymo ryšį su vėžinėmis ligomis, žmonių požiūriui pasikeisti prireikė kelių dešimtmečių. Jei tuo metu būtumėte pasakęs žmonėms, kad kada nors rūkymas bus draudžiamas darbo vietose, baruose, lėktuvuose ir net kai kuriose gatvėse, iš jūsų būtų viešai išsijuokta. Eiti į barą ir nerūkyti?
Šiandien rūko ik ketvirtadalis suaugusių šalies gyventojų. Buvo išgelbėta milijonai gyvybių. Kaip? Nes faktai lieka faktais, kad ir kaip bandytumėte juos pakeisti. Rūkymas iš tiesų žudo. Kaip ir ginklai. Argumentai už jų naudą yra iliuziniai, nepaisant to, kad Benas Carsonas bando mums įrodyti, kad jei Vokietijos žydai būtų turėję šaunamuosius ginklus, Holokausto nebūtų įvykę. Taip, kažkas kažkur kartais panaudoja ginklą realiai gynybai. Tačiau tokie atvejai yra retenybė, ir tinkami tik palankiai pridengti nepatogią tiesą. Cigaretės padeda jums atsipalaiduoti, tad užmerkiate akis prieš pavojų. Tas pats galioja ginklams. Jie padeda jums jaustis saugiai, tad jūs pamirštate tai, kas vyksta iš tiesų: dažniausiai ginklo savininkas nenušauna į jo namus besiveržiančio nusikaltėlio; daug dažniau jo vaikai žaisdami nušauna vienas kitą.
Cigarečių atveju, pirmiausia pasikeitė požiūris ir tik tada buvo įmanoma pakeisti įstatymus. Iš lėto rūkymas virto iš trokštamo dalyko į asmeninį trūkumą. Tas pats su ginklais. Nesvarbu, kad NRA pasirūpina, jog nepraeitų jokie ginklų kontrolės įstatymai. Įstatymams dar per anksti. Pirma, mums reikia suvokti, kad ginklai mūsų neapsaugo, o stato į pavojų. Juk ir žuvusi berniuko tėvas ginklą įsigijo todėl, kad liudijo prieš gaujos narį ir taip tikėjosi apsaugoti savo šeimą nuo galimo pavojaus...
