Vaikų piešiniai buvo pradėti moksliškai tyrinėti prieš maždaug šimtą metų, siekiant aptikti juose laipsniškų pokyčių, rodančių vaiko brendimą, jo raidos pasiekimus. Įdomu, kad mūsų kultūroje suaugusieji paprastai esti patenkinti, kai vaikai piešia (ypač jei jie tai daro popieriuje, o ne ant sienų), kas iš dalies paaiškina, kodėl mūsų vaikai piešti mėgsta.

Vaikų entuziazmas piešti yra labai susijęs su tuo, kaip suaugusieji elgiasi su piešiančiais vaikais. Kiekvienas vaikas turi lūkestį būti geras ir patikti suaugusiems, tad jam malonu, kai suaugusieji džiaugiasi piešiniais, laiko juos meistrystės išraiška. Tokiu atveju jis piešia noriai.

Kuo vertingas piešimas?

Ikimokyklinis amžius yra puikus laikas piešti, tuos piešinius tyrinėti ir tais piešiniais džiaugtis. Vėliau vaikai patenka į ugdymo sistemą, kurioje pedagogai ir tėvai tarsi liaujasi vertinti šiuos vaiko veiklos produktus, prioritetą teikdami raidėms, žodžiams, sakiniams, skaičiams ir formulėms. Tačiau, kol vaikas mažas, – piešimas yra vertinamas. Tėvai ir pedagogai, paklausti, kuo jiems patinka ši vaiko veikla, paprastai pateikia vieną ar kelis iš tokių tipiškų atsakymų:

• Piešdamas ikimokyklinukas lavina smulkiąją motoriką, miklina ranką, kas praverčia mokantis rašyti;

• Piešiant skatinamas vaiko kūrybiškumas, stiprinami savikontrolės įgūdžiai, piešiniuose jis gali išreikšti jausmus (šią idėją iš tiesų patvirtina moksliniai tyrimai, yra pastebėta, kad jau trejų metų vaikai geba atpažinti ir pavadinti baimę, liūdesį, laimę, išreikštą savo bendraamžių piešiniuose);

• Piešdamas vaikas yra užsiėmęs, jaučia malonumą, pasitenkinimą ir tol, kol piešia, prikrečia namuose ar darželyje mažiau „eibių“; suaugusieji tuo metu gali „atsipūsti“, imtis kokių nors reikalų;

• Vaikų piešiniai yra žaviai „naivūs“ ir gražūs, nors imk ir kabink namuose ar darželio grupėje ant sienos – kas paprastai ir yra daroma; teikia džiaugsmo vaikams, tėvams ir pedagogams; teigiamai veikia savivertę; įdomu, kad net pasaulinio garso menininkai, pavyzdžiui, Gustavas Klimtas (1862 – 1918) labai žavėjosi vaikų piešinių savitumu, sėmėsi iš jų įkvėpimo;

• Piešiantys vaikai nebūtinai leidžia laiką vieni, jei piešiama grupėje vaikų, tuo pat metu ikimokyklinukai bendrauja: šnekasi, domisi vienas kito piešiniais, dalijasi kreidelėmis, pieštukais, trintukais ir kitomis priemonėmis, tad lavinami vaikų socialiniai įgūdžiai;

• Vaiko piešiniai leidžia geriau pažinti vaiką, jei suaugusieji jais domisi ir smalsauja, kas gi tame popieriaus lape nupiešta.

Netrukdyti vaikui atsiskleisti?

Ir tėvai, ir pedagogai kartais nėra tikri, kaip reaguoti į vaiko piešinius. Mes, suaugusieji, paprastai turime neblogą supratimą, kaip klausytis, kad leistume kitam suaugusiajam asmeniui papasakoti tai, kas jam svarbu. Tačiau nejučia pasidaro keblu išlikti pagarbiam, besidominčiam ir supratingam, kai apie save savitu būdu kalba vaikas, o tai yra būtina, jei norime apčiuopti piešiniais išreikštas vaiko idėjas, jausmus, baimes ar troškimus.

Kaip jau minėta, piešiniuose atsiskleidžia, kaip vaikas patiria ir suvokia jį supantį pasaulį. Piešiniuose išvysite pavaizduotus gėrį ir blogį, jėgą ir silpnybę, priklausomybę ir savarankiškumą, pavojus ir nuotykius, kaip juos suvokia Jūsų vaikas. Kaip bendrauti su piešiančiu vaiku?

• Net jei prieš save matote akivaizdžią keverzonę, atraskite jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja? Kalbėkitės su vaiku apie jo piešinius, neinterpretuokite jų patys, geriau klauskite įvairiausių klausimų, leiskite vaikui pavadinti nupieštus dalykus, sukurti apie juos istorijas.

• Venkite kritikuoti savo vaiko piešinius, niekada neleiskite sau suplėšyti ar išmesti vaiko darbelio - jis talpina daug daugiau nei vien spalvas, linijas, figūras. Jame – vaiko mintys, jausmai, išgyvenimai, jo asmenybė, ir dažnai – dovana Jums.

• Kai kurie autoriai rekomenduoja neslopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais, nevertinti vaiko darbų pagal suaugusiųjų meno standartus („miškas nebūna tokios spalvos, kitą kartą piešk žalią“ – jei norisi žalio miško, verčiau išmokyti savo vaiką fotografuoti), nesiūlyti vaikams piešimo technikų, kurias yra „įvaldęs“ mama ar tėtis („katinas negali būti toks, šitas – kreivas ir be uodegos, leisk aš tau parodysiu, kaip reikia piešti kates“).