Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, klausiami, ar jie patiria su vaiko valgymu maitinimu susijusių sunkumų, neretai atsako: vaikas nevalgo, neragauja naujų patiekalų, atsisako valgyti naujus kiek neįprastesnius valgius, itin išrankus maistui, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai, nesidomi maistu, prašosi pamaitinamas (nors gali pavalgyti pats), yra maitinamas, „nes kitaip nepavalgo“ ir pan. Tėvai išsako daugybę nusiskundimų, gamina vaikui maistą atskirai, įdeda daug laiko ir pastangų, „kad tik vaikas pavalgytų“. Tokio elgesio priežastys gali būti labai įvairios, taigi ir pagalba skirtinga, kiekvienu atveju individuali.

Tipiška situacija turbūt būtų tokia: vaikas „nevalgo“, o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto „normą“. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo“. Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi, ir jei apie tai nepaklausi, tėvai patys problemų ar sunkumų linkę ne(be)matyti ir neįvardinti. O gal tai tikrai ne problema? Drįsčiau sakyti, kad problema ir net didelė, kurią kartais būtų galima apibūdinti kaip fizinę ir emocinę prievartą vaiko atžvilgiu. Norint jam gero, bet sunkių pasekmių kaina... Ilgą laiką prievarta maitinti vaikai vėliau gali turėti valgymo sunkumų ar net sutrikimų paauglystėje ar suaugęs.

Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia. Valgymas tiek vaikui, tiek tėvams turėtų būti smagus ir malonus užsiėmimas, teikiantis džiaugsmą, sotumą, o užstalė nebūtų jėgos rodymo ir tarpusavio kovų vieta.

Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį – šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai. Jei suaugusieji įsikišdami dėl įvairiausių priežasčių nuolatos sutrikdo šį procesą, neretai stebime, kad ilgam išbalansuojamas vaiko valgymo ir maitinimosi procesas.

Kodėl tėvai neleidžia vaikui valgyti pačiam? Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai – vaikus – ima suktis ydingas ratas. Dar kiti tėvai jaučiasi bejėgiai suvaldyti, sureguliuoti pagrindinius vaiko poreikius užtikrinančias sritis – valgymą, miegą, žaidimų pobūdį bei trukmę ir pan. Kai kurie nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi. Dar kitiems tėvams nepatinka, kad vaikas valgydamas išsitepa drabužius, išterlioja stalą, staltiesę... Tai stebintiems tėvams prireikia daug kantrybės ir pan.

Reikia kaskart vis pasiūlyti ir išradingai ieškoti būdų, kaip įpratinti vaiką valgyti naują patiekalą, t. y. plėsti vaiko „valgomų“ patiekalų sąrašą, tačiau nepersistengti ir prireikus papildyti organizmo gaunamas medžiagas subalansuotais reikiamais papildais. Kartais tenka leisti vaikui valgyti mėgstamą ir įprastą maistą, dažniausiai tuos pačius kelis patiekalus kasdien. Taip nebūna dažnai, bet jei vaikas turi tokių ypatumų, būtina juos pažinti ir į tai lanksčiai atsižvelgti. Kylant neaiškumams – pasitarti su raidos specialistais.

Dr. Sigita LESINSKIENĖ, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentė