Daugiau 
 

Juodąją mirtį sukėlė smiltpelės?

02/27/2015 Aidas
science-14

Iš pažiūros mielos smiltpelės galėjo nusinešti milijonus gyvybių

Juodosios žiurkės greičiausiai nėra daugybės buboninio maro protrūkių visoje Europoje kaltininkės, rodo naujai atliktas tyrimas. Dabar mokslininkai turi duomenų, jog pakartotinės Juodosios mirties epidemijos, pasiekusios Europą XIV a. viduryje, gali būti siejamos su smiltpelėmis iš Azijos. Tyrimas buvo išspausdintas „Nacionalinės mokslo akademijos darbų“ žurnale.

Oslo universiteto profesorius Nilsas Christianas Stensethas sakė: „Jeigu mes esame teisūs, turėsime perrašyti tą istorijos dalį“.

Juodoji mirtis, kilusi Azijoje, atkeliavo į Europą 1347 m. ir sukėlė vieną mirtiniausių maro protrūkių žmonijos istorijoje. Per ateinančius 400 metų, epidemijos kildavo viena po kitus, nužudydamos milijonus žmonių. Iki šiol buvo manoma, kad tai juodosios žiurkės leido marui giliai įsišaknyti Europoje, naujiems epidemijos protrūkiams kylant tada, kai blusos peršokdavo nuo užkrėstų graužikų ant žmonių.

Tačiau prof. Stensethas ir jo kolegos nemano, kad tai žiurkės buvo pagrindinės maro kaltininkės. Jie palygino kadagių medžių rievių duomenis iš Europos su 7 711 istorinių maro protrūkių, kad nustatytų, ar aplinkos sąlygos buvo optimalios žiurkių sukeltam epidemijos protrūkiui.

Jis sakė: „Tam reikėtų šiltų vasarų su palyginus nedaug kritulių. Sausų, bet ne per daug sausų. Mes atsižvelgėme į platų klimato žymų spektrą, ir neradome jokio ryšio tarp maro atsiradimo ir oro sąlygų.“

Vietoje to, mokslininkai mano, kad specifinės oro sąlygos Azijoje galėjo padėti suklestėti kitai marą platinančių graužikų – didžiųjų smiltpelių – populiacijai. O tai, savo ruožtu, vėliau sukėlė epidemijas Europoje.

„Mes pamatėme, kad kai tik centrinėje Azijoje pasitaikydavo puikios sąlygos smiltpelėms ir blusoms daugintis, po kelių metų maro bakterijos pasirodydavo Europos uostamiesčiuose ir taip išplisdavo per visą žemyną“, - sakė prof. Stensethas, kuris taip pat pridėjo, kad drėgnas pavasaris, po kurio sekdavo šilta vasara, leisdavo smiltpelių skaičiui staigiai išaugti.

„Tokios sąlygos yra labai tinkamos smiltpelėms. Jos reiškia aukštesnę smiltpelių populiaciją didžiulėse teritorijose ir tai tapdavo puikiomis sąlygomis plisti marui“, - pažymėjo jis.

Blusos, kurios taip pat klesti tokiomis sąlygomis, tokiu būdu nuo graužikų peršokdavo ant gyvulių ar žmonių. Be to, kadangi tuo laikotarpiu prekyba tarp Rytų ir Vakarų buvo savo aukščiausiame taške, maras Europą greičiausiai pasiekė šilko keliu, paaiškino prof. Stensethas.

„Mane tai ganėtinai nustebino, - sakė jis. – Staiga mes galėjome išspręsti šią mįslę: kodėl Europoje vis kildavo tos maro epidemijos bangos? Iš pradžių manėme, kad tai nutikdavo dėl žiurkių ir klimato pokyčių Europoje, bet dabar žinome, kad galima tai atsekti iki Centrinės Azijos.“

Dabar mokslininkai planuoja išanalizuoti iš senovinių skeletų visoje Europoje surinktų maro bakterijų DNR. Jeigu jų genetinė medžiaga atskleistų daugybę variacijų, tai reikštų, kad moklsininkų teorija yra teisinga, nes skirtingos iš Azijos atkeliavusios maro bangos turėtų daugiau skirtumų nei atmaina, kilusi iš žiurkių populiacijos.

Kalbant apie tokio dydžio pandemiją, Juodosios mirties proveržius greičiausiai sukėlė ne kuri nors viena priežastis, o jų rinkinys, mano Hendrikas Poinaras, evoliucijos genetikas iš McMasterio universiteto Hamiltone, Kanadoje.

„Yra labai daug faktorių, turinčių įtakos pakartotinių maro proveržių atsiradimui, - sakė jis. – Mes vis dar neturime daugelio dėlionės detalių.“

Ligos protrūkiai taip pat galėjo priklausyti nuo tokios žmonių veiklos, kaip imigracija, karai, nauji prekybos maršrutai bei karantinavimas, sakė jis, o bet koks archyvinis ar istorinis tyrimas yra ribojamas turimų duomenų. Kadagiai, kuriuos tyrė Stensethas ir jo komanda, auga aukštumose, ir nereprezentuoja klimato žemumose, nors būtent ten kildavo maro epidemijos.

„Būtų puiku turėti specifinius klimato duomenis iš pageidaujamo regiono, o ne daryti išvadas iš aukštumose augančių augalų, - sakė jis. – Tačiau turint omenyje turimą informaciją, manau, kad jie atliko puikų darbą.“

Maras Europoje išnyko po XIX a., tačiau kitose pasaulio dalyse dar ir šiandien kyla jo proveržių. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, 2013 m. pasaulyje pranešta apie beveik 800 maro atvejų, įskaitant 126 mirtis.

Kitame moksliniame straipsnyje, išspausdintame „Amerikos tropikų medicinos ir higienos žurnale“, JAV tyrėjai pranešė, kad žemdirbystės plėtra didina maro riziką Rytų Afrikoje. Daugėjant pasėlių, taip pat auga ir graužikų populiacijos, sukuriančios „tobulas sąlygas maro platinimui“, sakė mokslininkai.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu