Režisavo: Amma Asante. Vaidina: David Oyelowo, Rosamund Pike, Jack Davenport, Tom Felton
Ruth Williams (Rosamund Pike) ir Seretse Khama (Davidas Oyelowo) pirmą kartą vienas kitą išvydo 1947-aisiais Londone, Misionierių draugijos šokiuose. Jų akys susitiko, širdys suspurdėjo ir greitai – po kelių labai mandagių ir padorių pasimatymų – Seretse pasiperša Ruth, kuri nė nedvejojusi atsako „taip“.
Tačiau visas įtakingų asmenų Didžiojoje Britanijoje (ir ne tik) pulkas yra pasiryžęs bet kam, kad tik ši sąjunga neįvyktų. Kalba eina apie tokius asmenis kaip Britanijos ministras pirmininkas Clementas Attlee (Antonas Lesseris), reikšminga Užsienio reikalų ministerijos figūra seras Alistairas Canningas (Jackas Davenportas), Ruth tėvas (Nicholas Lyndhurstas), kuris pagrasina atsižadėti jos, jei ji neatsisakys vestuvių planų, ir Tshekedi Khama (Vusi Kunene), Bečuanalando protektorato (dabartinės Botsvanos) Bamangwato genties regentas.
Pasirodo, Seretse yra Tshekedi sūnėnas ir genties sosto paveldėtojas. Jis buvo išsiųstas studijuoti į Angliją, kur rengėsi grįžti į gimtinę bei prisiimti savo karališkąsias pareigas. Baltaodė ir nekilminga Seretse išrinktoji yra didžiulė problema Attlee vyriausybei, nes Britanijos protektoratas Bečuanalandas turi sieną su Pietų Afrikos Respublika, kurioje kaip tik pradedamas siaubingas apartheido – rasinės segregacijos ir juodaodžių diskriminacijos – procesas. Maišytos rasės karališkoji santuoka gali ne tik įsiutinti pietų afrikiečius, bet ir paskatinti juos aneksuoti šalį, į kurią jie jau seniai yra nusitaikę. Prie šios situacijos pridėkite tai, kaip smarkiai britai yra priklausomi nuo Pietų Afrikos aukso ir urano (jau nekalbant apie Bečuanalande atrastus deimantų telkinius) ir gausite bjaurią, sudėtingą ir kaprizingą problemą, pilną nuoskaudų ir įsiūčio, neišvengiamai rusenančio kitoje bet kokio imperialistinio projekto pusėje.
Pagal Susan Williams knygą „Colour Bar“ (scenarijaus autorius Guy Hibbertas) pastatytas filmas yra ne tik įkvepianti meilės istorija, bet ir galinga kova už teisingumą. Šis pasakojimas yra ypatingas ne tik todėl, kad tai yra reali meilės istorija, bet ir todėl, kad tai yra meilės istorija, pakeitusi Britanijos ir Afrikos istorijos tėkmę.
Filmo režisierė Amma Asante, gimusi Britanijoje, išeivių iš Ganos šeimoje, nepasižymi išskirtine stilistika ar psichologiniu įžvalgumu, tačiau su labai stiprių pagrindinių (ir ne tik) aktorių pagalba ji geba papasakoti labai įtraukiančią (daugumai, ko gero, negirdėtą) istoriją, kuri pasiliks atmintyje ir privers susimąstyti net ir išėjus iš kino teatro. Asante turi talentą atkasti intriguojančius istorinius momentus, kurie kažkaip buvo pamiršti. Būtent apie tai buvo jos stiprus antrasis filmas „Belle“, kuriame ji papasakojo apie maišytos rasės merginą, augintą XVIII amžiaus Anglijos aristokratijos rate. Šis, trečiasis, jos filmas ir vėl yra apie rasę ir išankstinius nusistatymus, ir vėl ne ką mažiau puikus. Ramus, orus ir atkaklus sutuoktinių poros atsisakymas paklusti abiejų pusių spaudimui išsiskirti ir nebekelti politinių ir rasinių problemų mažiausiai trims skirtingoms šalims atveda prie gyvo bei įkvepiančio juostos finalo.
Nors iš pažiūros vienintelis bendras dalykas tarp Seretse ir Ruth yra jų abiejų meilė džiazui, akivaizdu, kad draugėn juos suvedė nematomi likimo vingiai. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti jos pasiryžimą nutraukti visus ryšius su šeima, o jo – rizikavimą netekti karūnos. Oyelowo, kurį neseniai matėme Martino Liuterio Kingo jaunesniojo vaidmenyje, vaidina orų ir pakankamai žavingą Afrikos princą, tačiau jo talentas iš tiesų suspindi tuos kelis kartus, kai jis užsidegęs ir aistringai kalba apie savo šalį ir jos ateitį – akivaizdu, kad jam svarbu ne titulas, o jo šalies žmonių gerovė. Ir šie tai supranta. Ne veltui Seretse buvo ne tik šalies karalius, bet ir pirmasis demokratišku keliu išrinktas šalies prezidentas. Pike vaidinama Ruth yra energinga, eilinė pokario laikų anglė, kurią nepavydėtini gyvenimo iššūkiai priverčia išnaudoti visas drąsos ir intelekto atsargas. Ta scena, kurioje matome, kaip ji, prasidėjus sąrėmiams, sėda už vairo ir nuvažiuoja į ligoninę, puikiai parodo jos tikrąjį veidą.
Gaila, kad Asante labai mažai laiko skyrė parodyti Afriką ir jos gyventojus. Vietiniai žmonės vaizduojami prabėgomis, abstrakčiai, staiga kone stebuklingai susiburiantys į minią svarbiomis akimirkomis ar ekspromtu imantys dainuoti, taip išreikšdami savo būseną. Tačiau Samo McCurdy kinematografija įamžina dalies dulkėtų ir bekraščių Bostvanos platybių vienišą grožį, o Patricko Doyle’o garso takelis suvirpina širdį kaip tik tada, kada reikia.
