Septyniasdešimtoji, jubiliejinė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja dėmesį į save traukė dar likus nemažai laiko iki jos darbo pradžios. Pirmasis pagrindinis klausimas buvo, ar Putinas vyks į šį susitikimą. Iki pat paskutinės akimirkos į diskusijų sferą buvo metami Kremliui artimų politologų ir propagandininkų svarstymai, kad kelionė į „amerikietiško imperializmo širdį“, Niujorką, yra ypatingai pavojinga „visos progresyvios žmonijos“ lyderiui Vladimirui Putinui. Daugelio ekspertų manymu, taip buvo daroma tam, kad Putinas turėtų pretekstą, esant poreikiui, bet kuriuo metu nuspręsti nevykti į susitikimą.
Antroji visus dominusi tema buvo bandymai prognozuoti, kurie iš pasaulio lyderių sutiks susitikti su Vladimiru Putinu. Atkreipkite dėmesį – ne „pabandys užsitikrinti susitikimą“, ne „pasiūlys“ susitikti, o būtent „sutiks“. Ir kai galiausiai tapo aišku, kad tokio noro niekas nerodo, Rusijos Užsienio reikalų departamentas ėmėsi karštligiškų pastangų suorganizuoti audienciją su Baracku Obama. Diskursas pasisuko link „ar amerikiečių prezidentas priims Vladimirą Putiną, ar pažemins pastarąjį, atsisakydamas susitikti?“
Būtina pasakyti, kad pati Vladimiro Putino kalba iš JT tribūnos mažai ką domino. Žodžiai vaidino antraeilį vaidmenį, o pirmuoju smuiku grojo diplomatiniai demaršai ir reveransai. Visi ir taip suprato, apie ką kalbės Vladimiras Putinas – kad jis pabandys pasaulį įtikinti išmainyti Ukrainos klausimą į „Islamo valstybės“ problematiką. Pagrindinė intriga yra ta, ar Barackas Obama pasinaudos pasiūlymu pasitraukti iš dalyvavimo Ukrainos konflikto sureguliavime mainais į Rusijos bendradarbiavimą sprendžiat amerikiečiams ypatingai svarbų klausimą Artimuosiuose Rytuose.
Daugelis nusivylė tuo, kad asmeninis amerikiečių ir rusų prezidentų susitikimas nesibaigė aiškiais susitarimais. Iš tiesų, viskas, kas įvyko JT Generalinėje Asamblėjoje, turi globalinę reikšmę. Pirmą kartą per ilgą laiką buvo artikuliuotos naujos pasaulinės tendencijos, kurias įvertinti galima tiktai išanalizavus visą dabartinę situaciją. Klausimai, kuriuos asmeninio susitikimo metu palietė Barackas Obama ir Vladimiras Putinas, jų kalbų JT Generalinėje Asamblėjoje tekstai, įvykiai, išsivystę Ukrainos teritorijoje po 2014 metų vasario mėnesio – visi šie dalykai ir jų tarpusavio ryšiai yra būtini, norint suprasti, kaip pasikeis pasaulis per artimiausią dešimtmetį.
„Ukrainos įvykiai“ tiksliai pademonstravo rusų vadovo savijautą ir jo supratimą apie Rusijos vaidmenį pasauliniuose procesuose. Su Vladimiro Putino pasaulėžiūra susidūrusi Angela Merkel ją puikiai apibūdino vienu taikliu sakiniu: „Jis gyvena kitoje realybėje“. Vladimiro Putino realybėje Rusija yra jei ne ta pati Sovietų Sąjunga, tai pastarosios įpėdinė ir teisių perėmėja, t.y. ji turi teisę savo interesų sferoje veikti Sovietų Sąjungos metodais: įvesti karines pajėgas, okupuoti teritorijas, naudotis veto teise, siekiant padėti savo protežė. Rusijos lyderis savo šalį mato kaip įtakos centrą, tegu ir kiek pasilpusį, kaip vieną iš dviejų dualistinio pasaulio pusių. Viskas, ką Vladimiras Putinas bando padaryti nuo praėjusių metų vasario mėnesio – tai priversti pasaulį pripažinti, kad atstačius pusiausvyrą tarp dviejų polių (tai reiškia, pripažinus Rusijos strateginį vaidmenį), pasaulis pagaliau sulauks ilgai išsvajotos ramybės.
Savo kalbą JT tribūnoje Putinas pradėjo nuo istorinio pasakojimo apie Sovietų Sąjungos vaidmenį kuriant Jungtinių Tautų organizaciją, apie antihitlerinę koaliciją, sėkmingai susidorojusia su nacių grėsme. Apkaltinęs Jungtines Valstijas pasaulinės pusiausvyros pažeidimu, jis pakvietė sukurti naują koaliciją, kurioje, žinoma, centriniu smuiku gros Rusija. Nepaisant nuskambėjusių teiginių ir kaltinimų akivaizdaus absurdo, Putinas, o drauge su juo ir Rusijos Federacija, pateikė savo vertinimą, kaip mato šiandien susiklosčiusią pasaulio tvarką: tai priešprieša tarp JAV ir „ne JAV“ – valstybių, ieškančių ir laukiančių Rusijos Federacijos paramos.
Tuo tarpu Jungtinių Valstijų prezidento kalba buvo skirta Jungtinių Tautų organizacijos vaidmeniui saugant ir ginant žmogaus teises, o taip pat buvo daug kalbama apie diktatoriškus režimus, apie jų trapumą ir neilgalaikiškumą bei tai, kad tokių režimų neišvengiama griūtis yra istorinis dėsnis. Civilizuotas pasaulis, Baracko Obamos nuomone, yra diplomatijos pasaulis. Nuskambėjo miglota užuomina į tai, kad jei Rusija savo interesų Ukrainoje apsauga būtų pasirūpinusi diplomatiniu keliu, tai būtų laimėjusi kur kas daugiau.
Tokiu būdu mes matome visišką požiūrių ir realybės sampratų priešpriešą. Tuo metu, kai Rusijos lyderis kalba apie dualistinį pasaulį ir pusiausvyros tarp pasaulinių jėgos ir įtakos centrų atstatymą, Jungtinių Valstijų prezidentas tikina, kad šiuolaikinis politinis pasaulis yra padalintas į tuos, kurie laikosi visuotinių vertybių, ir tuos, kurie savo šalyse įkūrė autoritarinius režimus. Dar daugiau – autoritariniai lyderiai yra viso pasaulio problema, nes kai jie yra neišvengiamai nuverčiami, ištisi regionai panyra į teisinį chaosą.
Asmeninio Rusijos ir Jungtinių Valstijų prezidentų susitikimo metu Putinas norėjo kalbėti apie Siriją, tačiau Barackas Obama eilinį kartą priminė rusų lyderiui tai, kad būtina laikytis Minsko susitarimo sąlygų. Putinui buvo leista suprasti, kad iki metų pabaigos liko dar du mėnesiai, kurių visiškai pakanka įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir išvengti naujų sankcijų prieš Rusiją. O dėl pasiūlymo Sirijos atveju, sureaguota buvo taip: „Mes džiaugsimės, jei Rusija prisijungs prie tarptautinės koalicijos kovoje su IS, tačiau tik sustabdžius Basharo al-Assado režimą“. Nuo pat Krymo aneksijos ir agresijos Donbase pradžios pasaulis siekė patenkinti Rusijos lyderio ambicijas, leisdamas šiam pasitraukti iš ukrainietiškos avantiūros išsaugant reputaciją ir statusą. Minsko susitarimas kaip tik ir yra Rusijos prezidento bilietas oriai pasitraukti ir užbaigti visą šį reikalą: Rusija išeina iš Donbaso, perduoda Ukrainai Rusijos-Ukrainos pasienio kontrolę ir, stebint tarptautinėms organizacijoms, leidžia Ukrainai su tarptautinių teisinių instrumentų pagalba iškabinti visą tą košę, kurią asmeniškai užvirė Vladimiras Putinas, nesugebėjęs susitaikyti su autoritarinio Viktoro Janukovyčiaus režimo nuopuoliu. Tačiau dabar Putino orumas ir statuso išlaikymas niekam neberūpi. Yra autoritarinių režimų griūties arba degradacijos sukeltų krizių, yra tiksliai sudėlioti situacijos sprendimo planai, o Rusija arba imasi veikti drauge su visu pasauliu, arba jos pačios krachas tėra laiko klausimas.
Putinui buvo leista suprast, kad Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga, kuri, net ir palikdama savo įtakos zonas Afganistane ir Rytų Europoje, po savęs paliko režimus, pajėgius išsaugoti valdžią arba įtaką, o tai reiškia, kad buvo įdomi kaip tarpininkė. Šiandien Rusijos Federacija – tai geopolitinis bankrotas. Ji gali kištis į tarptautinius reikalus keldama neramumus, tačiau tie autoritariniai lyderiai, ant kurių Rusija deda savo statymus, patys yra kariniai, politiniai ir ekonominiai marginalai. Susilpnėjusi Rusija sąjungininkais renkasi silpnus, įtaką beveik praradusius diktatorius. Tapo akivaizdu, kad Rusija ne tik kad neturi ko pasiūlyti pasauliui. Vladimiro Putino pastangomis (ir dėl jo neadekvataus suvokimo, kokia yra Rusijos vieta ir vaidmuo pasaulyje), Rusijos Federacija nebėra pasaulinių procesų subjektu ir yra tapusi tik destabilizuojančiu faktoriumi, kurio silpnėjimas ir pašalinimas – neišvengiamas rezultatas.
Tai ir yra pagrindinis pokytis, kuris buvo akivaizdus 70-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Sovietų Sąjunga numirė, o drauge su ja - ir jos įtaka pasauliui. Dabar pagrindinė užduotis – kova su tais nestabilumo organais ir autoritariniais režimais, kuriuos ji paliko po savęs.
Kaip ir bet koks kitas istorijos pakartojimas, putiniškas bandymas prikelti Sovietų Sąjungą pasirodė besąs farsas, kurį puikiai pailiustravo JT susitikimo Niujorke kuluaruose pasirašytas „istorinis“ susitarimas. „Rusijos ir Venesuelos užsienio reikalų ministrai Sergejus Lavrovas ir Delcy Rodriguez pasirašė tarpusavio susitarimą, kad pirmieji nedislokuos ginklų kosmose“, – praneša Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerija. Štai ir visa Rusijos įtaka pasauliniams procesams. Pasauliui negresia Venesuelos kosminė programa „Žvaigždžių karai“.
Dėl Vladimiro Putino veiksmų, dėl jo bandymų žaisti stambų žaidimą neturint tam nei resursų, nei rimtų geopolitinių sąjungininkų, Rusija tapo būrio marginalių, beveik anekdotiškų režimų, su kuriais vesti darybas civilizuotas pasaulis nemato reikalo, flagmanu. O visa kita, kaip pasakė Barackas Obama – tik laiko klausimas...
Larisa Vološina (Kijevas, Ukraina), psichologė, žurnalistė, „Espresso TV“ redaktorė
