Žiniasklaidos antraštėse dominuoja teroras – atrodytų, Samuelis Huntingtonas prieš veik 20 metų knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ tiksliai išpranašavo nūdienos krizę. Vis dėlto jis gana esmingai klydo.
Prieš dvidešimt metų Harvardo profesorius Samuelis Huntingtonas išleido į pasaulį vaiduoklį pavadinimu „Civilizacijų susidūrimas“ (angl. Clash of Civilizations). Knyga apie globalų ir totalų kultūrų konfliktą išversta į 39 kalbas. Sąvoka clash of civilizations per naktį įėjo į bendrąją vartoseną – „Google“ paieška pateikia pusę milijono rezultatų. Šis veikalas kontrastavo su rožinėmis dešimtojo dešimtmečio nuotaikomis. Šaltasis karas buvo pasibaigęs, Sovietų Sąjunga žlugusi, pergalė mūsų. Išaušo „istorijos pabaiga“, – nuo šiol pasaulyje viešpataus demokratija, rinkos ekonomika ir taika.
Staiga scenoje pasirodo Huntingtonas ir pusketvirto šimto puslapių veikale (2011 m. lietuviškas leidimas, – vert. past.) pareiškia: nė velnio! Nors su komunizmu ir fašizmu susidorota, Sovietų Sąjunga įveikta, tačiau taikingas pasaulis tėra iliuzija. Nuo senų laikų įprastus jėgų ir ideologijų susirėmimus išstumia tikybų ir kultūrų konfliktai, ir tai reiškiasi pasauliniu mastu. Huntingtono teigimu, ateityje varžysis ne valstybės, bet religijos pagrindu susiformavusios civilizacijos: Vakarų, konfucianistinė-kinų, islamiškoji, induistinė, slavų-ortodoksų... „Lūžio linijos“ tarp kultūrų pakeis „politines-ideologines Šaltojo karo demarkacijos linijas“ bei iššauks „smurtą ir kraujo praliejimą“.
Šitaip kalbėjo pranašas. Kaip ši Huntingtono pasaulio įvykių tėkmės interpretacija – angliškoji Oswaldo Spenglerio versija – atrodo šiandien, praėjus dvidešimčiai metų?
Iš pirmo žvilgsnio – stebinamai įžvalgiai. Vakarus drebina islamistų teroro aktų virtinė: Orlandas Floridoje, „Charlie Hebdo“ ir Bataklanas Paryžiuje, Nica, Berlynas. Prieš tai Madridas, Londonas, Kopenhaga, Briuselis.
Didieji mąstytojai, regis, bylojo tiesą. Rusija vėl pakilo į kovą, šįkart su antivakarietiško nacionalizmo skydu bei ortodoksišku kryžiumi. Serbai puolė žudyti katalikus kroatus ir musulmonus bosnius. Nuo 2015 metų siaučia karas tarp katalikiškos ir stačiatikiškos Ukrainos dalių – tiksliai atkartojant tą „lūžio liniją“, kurią savo žemėlapyje nubraižė Huntingtonas.
Krikščioniškoji Amerika nuo Huntingtono veikalo pasirodymo du sykius įsitraukė į karą su musulmonais – Afganistane ir Irake. Indijos subkontinente hinduistai (Indija) ir musulmonai (Pakistanas) grasina vienas kitam atominėmis bombomis. „Islamo valstybė“ (toliau IS) Irake žudo krikščionis ir jezidus.
Europoje islamistinis teroras prasiskynė ilgą kelią: Madridas, Londonas, Paryžius, Kopenhaga, Tulūza, Briuselis, Nica... Ir vis dėlto esminiame taške Huntingtonas apsiriko. Jo daugybę kartų cituotas teiginys, esą „islamo sienos kruvinos“, atidžiau pažvelgus, nėra teisingas. Kadangi tos „kruvinos sienos“ eina ne tarp Vakarų ir Rytų, bet per patį islamiškąjį pasaulį, plytintį nuo Hindukušo iki Atlaso kalnų.
Kruviniausią civilizacijų karą islamas kariauja prieš save patį. Statistika negailestingai paneigia Huntingtono teiginius. Per šešis karus su arabais nuo 1948 metų Izraelis prarado veik 13 000 žmonių. Tačiau ilgiausią ir baisiausią karą Artimuosiuose Rytuose kariauja dvi valstybės, kurios meldžiasi tam pačiam Dievui: Irakas ir Iranas, aštuoneri metai, milijonas aukų.
Musulmonai prieš musulmonus
Šiandien siaučia karas, kai visi kovoja su visais, Sirijoje ir Libijoje, Irake ir Jemene. Čia žuvusiųjų skaičius palaipsniui artėja prie Irako ir Irano karo „rekordo“. Per dešimt Alžyro pilietinio karo metų (pasibaigusio 2002 metais) žuvo 150 000 žmonių. Nuo amerikiečių pasitraukimo iš Irako 2011 metų pabaigoje iki praėjusių metų gruodžio IS aukomis tapo 80 000 Irako civilių (pagal Iraqbodycount.org). Sirijos teritorijoje vykstantis karas nusinešė 500 000 gyvybių, tapusių Assado armijos, Hisbollah ir milicijos aukomis. Assadas savo tautą atakuoja kasetinėmis bombomis ir nervus paralyžiuojančiomis dujomis. Ir vėl: musulmonai prieš musulmonus su tuo pačiu pusmėnuliu, toje pačioje „kruvinų sienų“ pusėje.
Tuo tarpu islamistų atakos Europoje – 147 žuvusieji užpernai, 96 pernai – atrodo kaip atsitiktinis nuokrypis nuo normos. Ir nors tokie siaubingi išpuoliai ilgai atsispindi antraštėse, tačiau nukreipia žvilgsnį nuo krauju įmirkusių „lūžio linijų“, draskančių islamą nuo Stambulo iki Islamabado.
JAV Nacionalinis antiteroristinis centras dar 2011 metais pažymėjo: „Nuo 87 iki 97 procentų žuvusiųjų dėl teroristinių išpuolių skaičiaus sudaro musulmonai“. 2014 metais Pasaulinis terorizmo indeksas fiksuoja 13 500 teroro išpuolių Šiaurės Afrikoje bei Vidurio Rytuose, ir tik 31 Europoje. Iš jų dauguma įvykdyti ne musulmonų žudikų. Netgi tokie autokratai kaip Erdoganas Turkijoje ir Al-Sissi Egipte neįstengia užgniaužti teroro savo šalyse. Egipte užpernai nužudyta apie tūkstantį, Turkijoje pernai – apie 400 žmonių.
Tačiau palikime siaubo statistiką. Svarbiausia, kad Huntingtonas apsiriko dukart. Pagrindinę konflikto ašį sudaro ne „visas pasaulis prieš Vakarus“, kaip skelbia kita daug kartų cituota frazė. Kitaip amerikiečiai ir Saudo Arabija nekovotų prieš IS – o Rusija ir Iranas už Sirijos diktatorių. Japonų civilizacija eina išvien su JAV, kuri gali kliautis geranorišku indų neutralitetu. Ortodoksiška Serbija mielai kuo greičiau įstotų į katalikišką-protestantišką ES. Turkija nuo 1960 metų beldžia į Briuselio vartus.
Kas į ką šaudo? Islamo viduje su jo gausybe „lūžio linijų“ tarp klasių, genčių, tarp pasauliečių ir fundamentalistų giliausia properša skiria šiitus ir sunitus. Kodėl būtent dabar? Juk ištisus šimtmečius normali būsena buvo koegzistavimas.
Kadaise galingų Artimųjų Rytų režimų griūtis šiame procese turėjo lemiamą vaidmenį. Saddamas ir Gaddafis negyvi, Mubarakas nušalintas nuo valdžios, Assadas penkerius metus kovoja su savo paties tauta. Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad vienvaldžių vadovų pašalinimas sukėlė brolžudišką karą, bet veikiau sudarė tam palankias sąlygas. Vienintelis kaltininkas – būtent tas senas kaip pasaulis valstybių galynėjimasis dėl galios, kuris, pasak Huntingtono, išnyks iš istorijos – išstumtas kovos tarp kultūrų.
Pažvelkime atidžiau. Šioje scenoje veikia ne sektos, bet valstybės. Priešakinėse gretose jų dvi: Iranas ir Saudo Arabija. Už jų žengia senos geros pažįstamos: Rusija, Turkija, Amerika, Prancūzija – taigi išorinės jėgos. Netgi IS save vadina „valstybe“ – su ja JAV karinių oro pajėgų padedamas kovoja Bagdadas. Čia, kur 4000 metų varžosi įvairios galybės, tik paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad kalba eina apie tikrąjį Mahometo palikimą. Tačiau čia kariaujama ne dėl religijos, bet dėl galios viršenybės.
Šis pavyzdys neįtikėtinai primena kruviniausią Europos istorijos skyrių iki 1914 metų – XVI ir XVII amžiaus religinius karus, katalikų ir protestantų skerdynes, kurios pasibaigė tik 1648 metų Vestfalijos taika. To kaina buvo 12 milijonų gyvybių vien Vakarų Europoje. Tuo metu tai sudarė penktadalį visų gyventojų (išskyrus Angliją).
Mokykloje mokėmės, kad tai buvo kova dėl tikrojo tikėjimo, dėl Eucharistijos, popiežiaus ir teisingo kelio pas Dievą. Tačiau iš tiesų tai buvo klasikinis karas tarp valstybių ir imperijų. Pirmajame raunde kalvinistiškieji Nyderlandai stengėsi nusikratyti katalikiškųjų Habsburgų jungo. Tikėjimo karas? Šie atskalūnai kalvinistai turėjo katalikiškosios Prancūzijos palaikymą, kuri šaltakraujiškai siekė strateginių tikslų. Burbonai norėjo išsiveržti iš Habsburgų dinastijos glėbio, kuriame jie buvo atsidūrę nuo tada, kai Karolis V viešpatavo Iberijoje ir Vidurio Europoje, Prancūzijos Vakaruose ir Rytuose. Kad tik išsinertų iš šios kilpos, prancūzams tiko bet koks sąjungininkas, net ir Turkija, nepaisant jos maldaknygių.
Ši kova tęsėsi 120 metų. Priartėjus prie siaubingo finalo, Trisdešimties metų karo, strateginiai tikslai vėl paėmė viršų. Į kovą vėl stojo dvi katalikiškos jėgos. Popiežiui ištikimų prancūzų pusėje kovojo Šventosios Romos imperijos kunigaikščiai protestantai – taip pat evangelikai švedai bei anglai, kurie valdant Henrikui VIII (to, kuris turėjo daug žmonų) išsižadėjo Romos. Liuteronai danai tuo metu stojo Habsburgų pusėn – išvien eretikai ir katalikai.
Dievas kaip pastiprinimo šaltinis
Tas pat šiandien. Sirijoje Teherano teokratai kariauja drauge su Rusijos ortodoksais. Saudo Arabijos atstovai ir jų kompanionai sunitai yra JAV vadovaujamos koalicijos dalis, o musulmonai turkai bombarduoja musulmonus kurdus, kuriems neleidžiama turėti atskiros valstybės. Tylus aljansas jungia Izraelį su Rijadu, Amanu ir Kairu. Kalba eina ne apie įkarštį, bet apie interesus.
Nejaugi Dievui čia netenka joks vaidmuo? Tenka, tačiau ne toks, kaip manė Huntingtonas. Galių konfliktas yra variklis, o tikėjimas – šiitai prieš sunitus – vien tik pastiprinimas, tarsi steroidai sporte. Stebuklingas gėrimas. Kas pamini Aukščiausiąjį savo pusėje, tas tiki, kad žudydamas įtinka Dievui ir savo mirtimi pelno bilietą į rojų. Jis nemiršta, tik užsitarnauja amžinąjį gyvenimą dažnai minimų 72 nekaltų mergelių draugėje.
Prieš šaipydamiesi iš tokių Hadito legendų, mes, apsišvietusieji, turėtume prisiminti savo pasaulietines religijas – stalinizmą ir hitlerizmą. Jos, kaip ir Alachas islamistams, tapo tuo stebuklingu gėrimu, katapultavusiu vokiečius iki Maskvos bei Kairo ir pasiuntusiu milijonus rusų į Antrojo pasaulinio karo mirties malūną. Prisiminkime galingą nacionalizmo religiją Pirmajame pasauliniame kare, atseikėjusią Europai Verdeną ir Yprą. Arba Prancūzų revoliucijos demokratizmą, – revoliucijos, suteikusios Napoleonui jėgų užkariauti visą žemyną.
Tokie ideologiškai maitinami karai skiriasi nuo senųjų kabinetinių karų savo beribiu įniršiu, einančiu koja kojon su antžmogiška energija. Jie baigiasi tik visišku pralaimėjimu kaip 1945 metais arba visišku išsekimu kaip 1648 metais.
Europos istorija leidžia nuspėti, kad skerdynės Artimuosiuose Rytuose nuspalvins visą XXI amžių. Kodėl visas likęs pasaulis negali ramiai žiūrėti į šią nuo seno kunkuliuojančią karų sceną? Pasaulis niekada ramiai nežiūrėjo, juk Artimieji Rytai buvo ir yra jungtis tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Šiandien strateginiai interesai maišosi su regione stebimomis patologijomis, kurios randasi grumiantis su modernaus pasaulio iššūkiais. Šis mišinys neišvengiamai provokuoja išorinį įsikišimą, tokį jėgų susidūrimą, koks egzistuoja nuo neatmenamų laikų.
Deja, režimo pasikeitimas kaip demokratijos gimimo pagalbininkas virto košmaru. Huntingtonas pranašavo pasaulinį „civilizacijų konfliktą“. Tačiau islamo žemėje viskas priešingai. Čia viešpatauja „konflikto civilizacija“, kaip teisingai pastebėjo britų istorikas Niallas Fergusonas. Išorinė prievarta šios kultūros neišgydys.
Taigi šaltas protas siūlytų laikytis ribojimo ir karantino politikos, juolab kad vidinis islamo civilizacinis konfliktas toliau skverbsis į Europą ir privalo būti sulaikytas. Svarbu pabrėžti, kad islamistinio teroro atvejai Vakaruose šiuo metu tėra pavieniai, tačiau jie užvaldę tiek antraštes, tiek vaizduotę. Ir tokiu būdu grasina užnuodyti Europos vidaus politiką. Totali represija nėra tinkamas priešnuodis, – kad ir kiek kraujo praliejama. Policinei valstybei kur kas grėsmingesnė liberali teisinė valstybė. Čia ribojimas reiškia išmintingą žiniasklaidos ir policijos darbą bei asimiliaciją ir galimybių lygybę. Teroras yra pigiausias iš visų ginklų, todėl niekada neišnyks. Tačiau laisva valstybė gali jį sumažinti ir kartu neprarasti savo pozicijų.
Su teroru būtina kovoti ir ten, kur jis kyla – „konflikto civilizacijoje“. Tačiau išlaikant budrumą ir nepamirštant rizikos, strategų žargone figūruojančios „katalizinio karo“ pavadinimu: kuomet mažieji įtraukia didžiuosius į tiesiogines konfrontacijas. Juk Pirmąjį pasaulinį karą Europos pakraščiuose sukėlė trečiosios lygos žaidėjas vardu Serbija.
Šaltinis: Bernardinai.lt
