...Buvo naktys švento Jono,
Laužai degė paupy...
Birželio 22-sios popietę, Portlando/Vancouverio lietuvaičiai rinkosi į tradicinę Joninių, arba Rasos šventę. Joninės nuo seno yra viena mėgiamiausių tautinių Lietuviškų švenčių, turinti gilias tradicijas, siekiančias pagonybės laikus, apgaubtos magiškais burtais ir garsėjančios paslaptingo paparčio žiedo ieškojimu...
Jau tapo gražia tradicija Portlando lietuvių bendruomenėje šią saulėgrįžos, arba vasaros pradžios šventę švęsti vaizdingame Rooster Rock Parke (Corbett, OR) šalia Columbia upės.
Tad ir šiemet, Farmer‘s Insurance kompanijos atstovo, nenuilstančio visų renginių dalyvio, Lauryno Misevičiaus dėka gavome nemažą alučio bačką, kurią paaukojo Widmer alaus darykla, rinkomės švęsti Joninių... Pirmieji, kaip visada į šventę atskubėjo Valdybos pirmininkė Giedrė su vyru Vilmantu, Laurynas, Gregory, Kantas, Gražina ir kiti savanoriai.
Merginos ir moterys skubėjo iš įvairiaspalvių pievos gėlių bei žolynų pinti vainikus, vyrai rikiavo stalus, rūpinosi, kur pastatyti alučio bačką, kaip sumontuoti pavėsinę, pajungti muziką.
Senovėje Lietuvos merginos eidavo į mišką ir rinkdavo įvairias gėles, kurias vėliau naudojo spalvingiems vainikėliams. Pagal tradiciją merginos vainiką turėjo sudaryti bent devynios skirtingos gėlės. Tuo tarpu vaikinai pindavo vainiką iš ąžuolo šakų, kurios simbolizavo galią ir brandą. Kai ateidavo naktis, vienišiai žmonės paleisdavo savo vainikus plaukti upe. Jei šalia gėlių vainiko plūduriuos ąžuolo vainikas, tai reiškia, kad šie du žmonės iki metų pabaigos susituoks. Joninių vidurnaktį merginos į upę mesdavo vainikėlius: jei jis nuplaukia toli – greitai ir toli išvažiuos, o jei sukasi vietoje – liks netekėjusi…
Netrukus, ilgamečio vietos lietuvių bendruomenės pirmininko Viliaus Žalpio vadovaujami, ėmėmės svarbiausių tradicinių Joninių elementų – Kupolės ir simbolinių apeiginių apsivalymo vartų montavimo. Juos vyrai gražiai apipynė ąžuolo lapais ir tujų šakelėmis ir papuošė ąžuolo lapų vainiku. Veliau, išklausę mūsų skaitovų - Viliaus ir Eugenijaus – pasakojimo apie Joninių ritualus ir tradicijas, visi drauge ėjome pro Apsivalymo vartus, dainuodami liaudišką sutartinę „Oi, ta-ta, Kupolė graži!..“
Nuo seno merginos Joninių rytą prausdavosi rasa – tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį. Upėse, ežeruose buvo maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir visus ateinančius metus apsisaugoti nuo ligų. Vanduo šią naktį suteikia gyvasties, žvalumo ir stiprybės. Norinčioms sužinoti apie savo ateitį – reikia Joninių naktį iškasti velėną ir apversti, o kitą rytą žiūrėti, ką randa ant velėnos. Jei kirminas – tai vaikas, šakelė – kapas, vabalas – jaunikis, pilkas vabalas – vyras bus prasčiokas, margas – valdininkas, žalias – ūkininkas“.
Eisena sustojo prie laukymėje augančio šermukšnio. Čia Vilius dar kartą priminė keletą populiariausių Joninių žaidimų, magiškų spėjimų, kurie buvo neatsiejama junimo linksmybių dalis: pavyzdžiui, išsivolioti ankstų rytą nuogam rasotoj pievoj, kad būtum stiprus ir drūtas ir jokios „kvarabos“ prie tavęs nekibtų...O tada visi sustojome ratu ir merginos bei moterys turėjo mesti kuo aukščiau į orą savo vainikus, stengiantis kad jie užsikabintų ant šermukšnio šakos ir nenukristų... Jei pavyko – laimingoji traukdavo iš pintinės gerą „burtą“ arba palinkėjimą ateičiai, jei ne – nelabai gerą, dažniausiai kokį šmaikštų, pamokantį arba nepiktai pašiepiantį posakį...
Žaidimui pasibaigus, ėjome ratu, skambant tradicinėms Joninių dainoms - „Pjoviau šieną per visą dieną...“ ir „Panedėlės dieną pjovė Jonas šieną“, vėliau smagiai užtraukėme: „Švento Jono vakarėlį susitikt tave norėjau“...
Na, o po šių linksmybių, kurios praskaidrino mūsų sielas, atėjo laikas duoti peno ir kūnui,- visi skubėjome prie vaišių stalo, kur mūsų laukė tradiciniai Lietuviški patiekalai: Šaltibarščiai su bulvėm, bulviniai blynai, silkutė, mėsos suktinukai, virta karka ir žirniai su spirgučiais, kepta duonelė su česnaku, įvairūs kepsneliai, salotos ir daugybė kitų skanumynų...tiesiog tikra puota!
Jaunimas nusprendė išmėginti jėgas futbolo aikštėje, kiti tiesiog šnekučiavosi, gėrėjosi nuostabia Oregono gamta bei mėgavosi šiltais pro debesų virtinę vis pasirodančios saulutės spinduliais…Netrukus visi patraukėme link Columbijos upės, kur merginos plukdė vainikus ir dainavo Joninių bei kitas tradicines lietuvių liaudies dainas, kurios nuvilnijo, nuaidėjo upės pakrante toli toli... Gal būt ne vienas, užliūliuotas pažįstamos melodijos garsų, prisiminė Lietuvą, tuos laikus, kai švęsdavome Joninių arba Rasos šventę gimtojoje šaly... Buvo ir graudu, ir gera, kad nepamiršome gražiausių lietuviškų švenčių ir tradiciju, kad puoselėjame jas svetur, toli nuo savo tėvynės Lietuvos...
Senovės lietuviai tikėjo, kad po ilgiausios vasaros dienos ateinančios trumpiausios nakties metu piktosios dvasios užkariauja miškus... Tačiau drąsiausieji kasmet vistiek brisdavo gilyn į mišką, ieškodami paparčio žiedo. Pasak legendos, tas, kuris suras paparčio žiedą, taps išminčiumi ir sužinos visas pasaulio paslaptis... Net ir dabar, po daugelio metų, nors žmonės puikiai supranta, kad paparčio žiedas neegzistuoja, jo ieškojimas yra neatskiriama magiško Joninių ritualo dalis.
Todėl ir mūsų šventės kulminacija tapo paparčio žiedo ieškojimas... o kas jį surado – paslaptis! Nes jei išplepėsi – neišsipildys burtai... Taigi - paparčio žiedas - kaip neišsipildžiusios svajonės simbolis. Svajonės turėti neįprastų galių, viršijančių kitų žmonių gebėjimus...
Na, o tiems, kas jo šiemet nerado, nusiminti manau tikrai neverta: susirinkome į draugišką būrį, pabuvome kartu, dar kartą prisilietėme prie mūsų senovės Baltų mitologijos ir tradicijų – vien tai savaime jau yra didelis džiaugsmas!..
Esame labai dėkingi savo bendruomenės nariams, susirinkusiems į tokį gausų būrį šią nuostabią vasaros dieną, o mūsų bendruomenės valdybai ir ypač - jos pirmininkei Giedrei Babarskienei - už šaunų darbą, organizuojant Joninių šventę – Valio!..
Valdybos atstovė spaudai Gražina Kazilienė
Giedrės Babarskienės nuotraukos
