Daug kas bando susivokti, koks yra naujo JAV prezidento ir jo aplinkos supratimas apie saugumą ir saugumo padėtį, ypač mūsų regione. Tai nėra visiškai paprasta dėl įvairių priežasčių, visų pirma dėl to, kad siunčiami signalai yra gana prieštaringi: viena vertus, teigiama, kad reikia susitarti su naujais draugais, kita vertus, žadama gerokai didinti karinę galią.
Vienas dalykas aiškus. Tas, kas jau ilgą laiką stebi JAV geopolitines gaires, žino, kad kiekviena nauja Vašingtono administracija nori viską daryti „pagal save“ ir, kad ką darė prieš tai buvusi administracija, yra blogai ar bent smarkiai keistina.
Esu ne vieną kartą sėdėjęs JAV istoriniuose archyvuose ir matau, kad mažai ką Amerika išmoksta iš savo karingos praeities, svarbiau rodyti politinį ryžtą ir sugalvoti ką nors naujo. Viena iš B.Obamos absoliučiai silpniausių vietų, pavyzdžiui, buvo nubrėžti „raudonas linijas“, kurios vis dėlto pasirodė ne tokios jau raudonos. Čia ir slypi dalis D.Trumpo stiprybės jo rinkėjų akyse, tuo pačiu tai daro jo veiksmus šiek tiek nuspėjamus.
JAV realiai aktyviai kariauja jau 15 metų, visų pirma Afganistane ir Viduriniuosiuose Rytuose. Šie du karai pradėti sąlyginai lengvom pergalėm, bet gan greit perėjo į žemo intensyvumo, užtat itin sudėtingus ir kompleksiškus konfliktus, kuriuose laikui bėgant JAV pradėjo prarasti ir, tenka pripažinti, toliau praranda iniciatyvą. Tačiau pasitraukti irgi negali, tai būtų ne tik strateginės iniciatyvos praradimas, tuo pačiu tai reikštų karo su terorizmu pralaimėjimą, ko joks prezidentas, tuo labiau respublikonas, negali sau leisti.
D.Trumpas ir jo aplinka visą laiką pabrėžia, kad reikia karinę galią „atstatyti“, įskaitant karių skaičiaus didinimą. Pavyzdžiui, įdomu tai, kad D.Trumpas aiškiai pabrėžia laivyno ir jūrų pėstininkų svarbą. Laivynas tradiciškai yra ta jėga, kuri „neša“ JAV jėgos projekciją ir leidžia greitai, reikalui esant, permesti vienokią ar kitokią karinės jėgos formą per pasaulį. Jūrų pėstininkai, galima sakyti, yra JAV ginkluotųjų pajėgų „gvardijos“ pajėgos, kurios dažnai naudojamos beveik visuose konfliktuose ir visada pasiruošę greitai pradėti veikti. Tuo pačiu galima pastebėti, kad seni planai dėl „kosminės gynybos“ taip pat atnaujinami, tai kažkas panašaus į R.Reagano idėjas apie gynybą nuo balistinių raketų.
Susidaro įspūdis, kad nauja JAV prezidento administracija svarsto apie visišką dominavimą tose saugumo sferose kur mato reikalą. Čia eina kalba ir apie aktyvesnę jėgos projekciją ir, reikalui esant, net padidintas galimybes galimybę naudoti didelę ir atvirą karinę jėgą. Jeigu gerokai supaprastintume, būtų galima pasakyti, kad D.Trumpas siųs JAV laivyną prie Kinijos, pasiliks sau „teisę“ siųsti jūrų pėstininkus į Viduriniuosius Rytus ir stengsis su Rusija Europoje sukurti jėgos balansą, iš dalies primenantį šaltojo karo padėtį.
Kalbant apie Europą ir ypač Rytų Europą nelengva numatyti, kaip naujoji administracija nuspręs veikti, iki kokio lygio ji linkusi „susitarti“ su Rusija ir ką tai konkrečiai reikštų, pavyzdžiui, Lietuvai ir Baltijos šalims. Manau, yra priežasčių sunerimti, bet tuo pačiu – nepanikuoti. Manau, jog D.Trumpo administracijos planai yra gerokai platesni negu tai, ką mes matome trumpalaikėje perspektyvoje.
Ir Kinija, ir padėtis Viduriniuosiuose Rytuose, ypač kai kalbame apie liečia ISIS, naujai administracijai yra gerokai svarbiau negu Europos saugumo padėtis, kur, kaip bebūtų, reikalai sąlyginai kontroliuojami. Pradėti iš karto „derėtis“ dėl Europos ir ką nors radikaliai keisti, įskaitant Ukrainos problemą, būtų tiesiog neprotinga. Neįmanoma numatyti, ką JAV staigus pasitraukimas iš Ukrainos ir tuo pačiu dalinai iš Rytų Europos, reikštų bendrame saugumo kontekste, ne tik Europoje. Tuo labiau tai būtų itin stiprus signalas visiems, kad su nauju prezidentu galima nesunkiai „susitarti“, jei tik turi pakankamai ryžto tam. Todėl manau, kad trumpalaikėje perspektyvoje nematysime didelių pokyčių.
Tačiau, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą reikia suprasti, kad tikimybės, jog dabartinė įtampa dings, beveik nėra. Amerika turi naują valdžią, kuri ketina ne laikyti status quo, o laikui bėgant didinti JAV įtaką saugumo sferoje, o tai toli gražu ne visiems patiks.
Manau, kad, kaip bebūtų, Lietuvos pastangos rūpintis savo saugumu turi būti vis didesnės, įskaitant 2% BVP gynybai, gal ir daugiau. Beje, D.Trumpo pasisakymai, kad negintų valstybių, kurios nėra skyrusios gynybai 2 %, yra skirti labiau ne Kremliui, o Baltijos šalims. Siūlyčiau tuo pačiu svarstyti galimybę visiems jaunuoliams, baigusiems mokyklą, atlikti karinę ar kitokią tarnybą. V.Putinas be vienokio ar kitokio triukšmo iš istorijos neišeis, Rusija bent iš dalies pasiruošusi rimtiems veiksmams ir dar nežinia, kaip JAV reaguotų realaus konflikto grėsmės akivaizdoje. Tuo pačiu reikia dar kartą pabrėžti ES reikšmę. Šiuo metu galima teigti, kad NATO realiai vykdo ES užsienio „kietą“ politiką. Tai yra ne tik keista, bet ir potencialiai pavojinga. Sėdėti tik JAV kišenėje dėl savo nacionalinio saugumo nepatartina.
Šaltinis: 15min.lt
