Po ilgiau nei metus trukusio karo Jemene, balandžio 10-osios vidurnaktį įsigaliojo Jungtinių Tautų užtikrintos paliaubos. Ekspertai tikisi, kad žiaurumų sustabdymas gali padėti užtikrinti taikos derybas, kurias numatoma pradėti jau kitą savaitę, balandžio 18 dieną, Kuveite.
Jemeno karas buvo vienas didelis, brutalus, ir pernelyg menkai nušviečiamas konfliktas. Per susirėmimus, kurie neretai įsiplieksdavo tankiai civilių apgyvendintose vietovėse, savo gyvybių neteko daugiau kaip 9 000 žmonių, o savo namus buvo priversti palikti dar net 2,4 mln. Šis karas taip pat visiškai sunaikino vietinių paslaugų infrastruktūrą ir ekonomiką bei lėmė, kad net 80 proc. šalies populiacijos yra reikalinga skubi humanitarinė pagalba, kuri yra teikiama pernelyg lėtai.
2015-ųjų liepą Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų biuras paprašė Jemeno humanitarinės pagalbos atsako planui skirti $1,6 mlrd., bet tais metais buvo gauta vos kiek daugiau nei pusė šių lėšų, nors konfliktas per tą laiką dar labiau pagilėjo, o humanitarinės pagalbos poreikis išaugo. Tai lėmė, kad šiems metams yra prašoma jau $1,8 mlrd., iš kurių kol kas buvo skirta vos 16 proc.
Įvertinus šį konflikto kontekstą, šią savaitę įsigaliojusios paliaubos Jemeno žmonėms žada tapti pirmu nedideliu žingsneliu link taikos, tikintis, kad tai pademonstruos mastą, kuriuo įvairios konflikte dalyvaujančios pusės yra pasiryžusios užbaigti jau 13 mėnesių trunkantį karą.
Tačiau net ir suskaičiuoti visas kariaujančias frakcijas nelengva. Tai, kas iš pradžių atrodė tiesiog kaip konfliktas tarp Saudo Arabijos remiamos Jemeno vyriausybės vienoje pusėje, bei husių ir buvusio prezidento Ali Abdullah Salehu lojalistų kitoje pusėje, laikui bėgant suskilo į daugybę kitų atšakų su skirtingai interesais ir politiniais siekiais.
Tarp tokių naujų frakcijų yra ir taip vadinami Taizo sukilėliai, Pietų sukilėliai ir Sanos sukilėliai, į konflikto įkarštį įsimaišę karo pradžioje. Visi jie veikia nepriklausomai vieni nuo kitų bei pagrindinių kariaujančių pusių. Nė viena iš šių grupuočių nėra pakankamai stipri, kad viena laimėtų karą, ir nėra pakankamai įtakinga, kad suvienytų po savo vėliava kitas, todėl pasiekti diplomatinį sprendimą dabar yra dar sunkiau nei karui vos įsiplieskus.
Dabar labiausiai reikia, kad tarptautinė bendruomenė ir Jungtinės Tautos padidintų spaudimą visoms kariaujančioms pusėms bei įtrauktų jas į procesą, skirdamos joms vietą prie derybų stalo, kad tuo atveju, jeigu (ir kai) pagaliau bus pasiektas galutinis susitarimas, jo laikytis įsipareigotų visos konflikto šalys.
Gal todėl žmonės Jemene, kad ir kaip džiaugsmingai sutiktų taikos perspektyvas, skeptiškai žiūri į taikos derybų sėkmę. Juk tokie bandymai jau žlugo anksčiau, ir žmonės bijo, kad tai pasikartos dar sykį. Pirmasis, žlugęs, taikos procesas prie derybų stalo sukvietė tik nedidelę grupę kariaujančių frakcijų atstovų, o jame dalyvavusiųjų ryžtas užbaigti karą pasirodė esąs labai laikinas. Tai lėmė, kad Taizo ir Sanos sukilėliai jau anksčiau atmetė paliaubų ir taikos derybų sutartį dar prieš joms prasidedant, ir padarė tą patį ir šįkart.
Atrodo neįmanoma, kad tokios paliaubos, kurios buvo pasiektos su jomis sutinkant toli gražu ne visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms, bus ilgalaikės. Ypač dabar, kai derybose dalyvaujančios šalys atrodo visiškai patenkintos esama padėtimi. Taigi, jeigu ir šios paliaubos greitai žlugs, ar galime tikėtis, kad derybos Kuveite turės bent mažiausią viltį būti sėkmingos?
Dabar labiausiai reikia, kad tarptautinė bendruomenė ir Jungtinės Tautos padidintų spaudimą visoms kariaujančioms pusėms bei įtrauktų jas į procesą, skirdamos joms vietą prie derybų stalo, kad tuo atveju, jeigu (ir kai) pagaliau bus pasiektas galutinis susitarimas, jo laikytis įsipareigotų visos konflikto šalys. Kita alternatyva yra sumažinti ar netgi laikinai nutraukti konfliktą tarp Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos ir husių, kol mažesnių frakcijų demonstruojama neapykanta viena kitoms dar labiau nepagilino šio vidinio konflikto ir nesugrąžino didžiųjų žaidėjų atgal į mūšio lauką.
Kaip kad pernelyg dažnai nutinka kare, neišsprendus konflikto didžiausią kainą savo gyvybėmis ir gerove sumokės paprasti Jemeno žmonės, kuriuos jau nuvylė jų lyderiai ir tarptautinis humanitarinis atsakas.
