Ankstyvą rugpjūčio 7-osios rytą Rusija užtvėrė eismą per tris administracinės okupuoto Krymo sienos pasienio punktus tarp pusiasalio ir Ukrainos Chersono srities. 11 valandą ryto rusai jau pradėjo leisti žmones per „Čiongar“ pasienio punktą. Pasienio punktai „Čiaplinka“ ir „Kalančiak“ liko uždaryti iki pusės trijų dienos. Vidurnaktį eismas per „Kalančiak“ vėl buvo sustabdytas; pirmadienį, rugpjūčio 8-ąją, pasienio punktas „Čiongar“ praleido eismą abiem kryptimis, „Čiaplinka“ leido tik įvažiuoti, o „Kalančiak“ iš viso nedirbo. Visavertis ryšys su okupuotu pusiasaliu neatkurtas iki šiol. Oficialios informacijos šiuo klausimu iš Rusijos pusės nėra jokios. Ukrainiečiai pasieniečiai nuolat praneša apie rusų kolegų užblokuojamą pasienį ir kartas nuo karto chaotiškai atsinaujinantį jų darbą. Susiklostė tokia situacija, kad per sieną viena ar kita kryptimi vykstantys ukrainiečiai yra priversti kursuoti tarp visų trijų vienas nuo kito nemenku atstumu esančių pasienio punktų, vildamiesi suspėti „prasmukti“ per nežinia kada prasidedantį ir kada užsibaigiantį „galimybių langą“.
Rusija iš pradžių tikino, kad pasienio punktus uždarė Ukraina. Paskui pasirodė pranešimai apie neva į Krymo teritoriją prasiveržusią kažkokią ukrainiečių diversantų grupę. Pasak informacijos, ateinančios iš Krymo, rugpjūčio 7-osios rytą kai kuriuose okupuoto pusiasalio rajonuose buvo pastatytos kelių blokados. Kelių eismo saugumo valdybos darbuotojai tikrino automobilius. O jau vakare pasirodė neoficiali informacija apie tai, kad Kryme vykdomi „perėmimai“, Džankojaus miestas užimtas ginkluotų žmonių, o visa pusiasalio šiaurė turi problemų su interneto tiekimu. Krymo gyventojai aktyviai platina nuotraukas, kuriose užfiksuoti po visą Džankojaus rajoną operatyvininkų išlipinti aprašai, kuriuose skelbiama apie penkių ginkluotų asmenų, vilkinčių Rusijos karinėmis uniformomis, paiešką.
Reikia pabrėžti, kad tai ne pirmasis panašus incidentas administracinio pasienio teritorijoje. Kartas nuo karto Rusija uždaro pasienio punktus be jokio aiškesnio priežasčių paaiškinimo. Tačiau tai, kas Kryme vyksta dabar, neįprasta vien jau tuo, kad pasienio uždarymus lydi ne tik policijos vykdomos perėmimo operacijos, tačiau ir akivaizdžiai pastebimai suaktyvėjęs karinės technikos dislokavimas po visą pusiasalį bei kariuomenės telkimas itin arti pasienio su žemynine Ukraina. Pranešimai apie tam tikrose vietose blokuojamus kelius ir gyvenvietes tiesiog „stebuklingai“ sutampa su dar nuo sovietmečio išlikusių karinių objektų, siloso bokštų ir karinių bazių žemėlapiu. Pusiasalis visada buvo vadinamas „nepaskandinamu lėktuvnešiu“, turint galvoje gausybę jame esančių strategiškai svarbių karinių objektų, kurie jo teritorijoje atsirado sovietmečiu. Džankojaus rajone, kuris tapo pastarųjų dienų įvykių epicentru, yra karinis oro uostas, kurio pakilimo takų ilgis leidžia iš jo kilti stambiems bombonešiams, su didelėmis degalų atsargomis, pakankamomis tarptautiniams skrydžiams vykdyti. Nuo pat aneksijos pradžios Rusija nuosekliai atnaujina karinių objektų darbą, tiekdama į juos karinę techniką ir personalą.
Ukrainos prezidento administracijos atstovas ATO klausimais (Antiteroristinė operacija, arba ATO, yra vadinama Ukrainos pasipriešinimo kova Donbase – red. past.), pulkininkas Andrejus Lysenko, komentuodamas įvykius Kryme, žurnalistams pareiškė, kad oficiali Ukrainos pozicija yra ta, jog bet kuriuo metu iš Krymo prieš ją gali būti pradėtas karinis Rusijos puolimas. Pasak jo, palei visą demarkacijos liniją Donbase yra stebimas karinės technikos gausėjimas, karinių dalinių rotacija ir sienos kirtimas nekontroliuojamose vietovėse.
„Okupantai atlieka savo manevrus, o mums reikia suprasti, kad bet kurią valandą, bet kurią minutę jie gali pradėti didesnio ar mažesnio masto puolimą“, – sakė Lycenko. Pasak jo, ATO pajėgos atlieka situacijos monitoringą tose teritorijose, kur sutelkta daugiausiai priešo pajėgų ir technikos, o taip pat kaupia rezervą galimai kontratakai puolimo atveju.
Karo reikalų ekspertai tai, kas dabar vyksta Kryme, sieja su artėjančiais kariniais mokymais „Kaukazas 2016“, kuriuose dalyvaus beveik visos karinės Rusijos Federacijos pajėgos. Planuojama gludinti puolamuosius veiksmus Ukrainos adresu ir „patikrinti galimybes pietvakarių kryptimi“. Mokymų pradžia paskirta rugpjūčio 15 dieną. Labai svarbu priminti, kad įvykiai Gruzijoje, pavadinti Rusijos-Gruzijos karu, kai Rusijos tankams užimti Gruzijos sostinę Tbilisį sutrukdė tik Jungtinių Valstijų įsikišimas, taip pat prasidėjo nuo Rusijos karinių mokymų „Kaukazas 2008“.
Ar kariniai mokymai „Kaukazas 2016“ išaugs į pilno pajėgumo karą tarp Rusijos ir Ukrainos, šiandien atsakyti negali niekas. Taip pat, kaip niekas negali duoti jokių garantijų, kad tai tikrai neįvyks. Tačiau jei kalbėtume apie teorinę pilno pajėgumo karinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą galimybę, kur kas svarbiau suprasti, kam Kremliui reikalingas šis karas. Ką laimėtų Putinas jam pasiryžęs? Juk užkariauti, o paskui dar ir išlaikyti savo sudėtyje nors dalį Ukrainos teritorijų reiškia gauti sustiprintas sankcijas, konsoliduoti Ukrainos visuomenę, o taip pat kolosalias žmogiškąsias aukas abiejose konflikto pusėse bei milžiniškus finansinius nuostolius, kuriuos vis besitraukianti Rusijos ekonomika vargu ar bepakeltų.
Iš tiesų viską, kas liečia pastarųjų metų Rusijos Federacijos karinius veiksmus, vertinti linijinės karinės logikos rėmuose būtų trumparegiška ir net pavojinga. Svetimų teritorijų grobimas, svaičiojimai apie SSRS sienų atkūrimą, šovinistinė „rusų pasaulio“ ideologija – visa tai yra instrumentai, o ne tikslas. Ukrainoje Vladimiras Putinas kariauja ne su buvusia kolonija, o su anglosaksiškuoju pasauliu dėl naujos pasaulio supergalios statuso. Agresija Ukrainoje yra įtampos taško sukūrimas su tikslu sugriauti šiuo metu pasaulyje egzistuojančią pusiausvyrą. Šia prasme ji mažai kuo skiriasi nuo Rusijos kišimosi į Sirijos konfliktą ar radikalių politinių jėgų visoje Europoje finansavimo. Putinas pasauliui negrasina; jis jį griauna, visur, kur tik atranda tam galimybę, kurdamas pačias įvairiausias krizes – karines, politines, energetines, diplomatines. Pačių įvairiausių chaoso židinių kūrimo taktika – o tiksliau tokių taktikų rinkinys – kaip tik ir yra hibridinė Kremliaus strategija.
Tam, kad pasvertume plataus masto Rusijos atakos prieš Ukrainą tikimybę, būtina įsivaizduoti ne tik pasekmes pačiai Rusijai, kuriai teks tvarkytis su užimtomis teritorijomis, ar Ukrainai, kuriai teks išgyventi šimtų savo piliečių žūtį ir pačios valstybės sunaikinimą, bet ir pasekmes Europai, NATO, JAV – t.y. tiems, ką Rusija laiko savo strateginiais priešais.
Agresija Ukrainoje yra įtampos taško sukūrimas su tikslu sugriauti šiuo metu pasaulyje egzistuojančią pusiausvyrą. Šia prasme ji mažai kuo skiriasi nuo Rusijos kišimosi į Sirijos konfliktą ar radikalių politinių jėgų visoje Europoje finansavimo. Putinas pasauliui negrasina; jis jį griauna, visur, kur tik atranda tam galimybę, kurdamas pačias įvairiausias krizes – karines, politines, energetines, diplomatines.
Įsivaizduokime, kad Rusijos armija, sukaupusi pakankamai pajėgų išilgai visos sienos su Ukraina, pradeda plataus masto įsiveržimą. „Jei rytoj kils karas“ – buvo tokia tarybinių laikų daina, kurioje buvo apdainuojama stalinistinių pajėgų pergalė prieš SSRS priešus (svetimoje teritorijoje, savaime suprantama). Taigi, „jei rytoj kils karas“, Rusijos aviacija ims bombarduoti Ukrainos miestus, o rusų tankai įsiverš į Kijevą – kas įvyks tada? Bus žuvusiųjų? Žinoma. Sužeistųjų? Be abejo. Tačiau mūsų laukia dar mažiausiai 5-10 milijonų pabėgėlių, jau pirmąją karo savaitę pasileisiančių ieškoti prieglobsčio Europoje.
Kai kalbame apie Ukrainą, mes kalbame apie 50 milijonų gyventojų turinčią šalį, esančią geografiniame Europos centre. Tai šalis, savo žinioje turinti branduolinių objektų, naftos ir dujų magistralių, chemijos pramonę ir inžinerines struktūras, kurių sugriovimas turėtų labai baisių destrukcinių pasekmių toli už Ukrainos ribų. Pilno pajėgumo karas Ukrainoje sukeltų tokio masto ekologinę, humanitarinę ir finansinę krizes Europoje, kokių žemynas nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Europos Sąjungos ir NATO pasirengimas pasipriešinti tiesioginei Rusijos agresijai prieš šių organizacijų nares nėra tas pats, kaip jų pasirengimas susitvarkyti su bendra europine krize, tiesiogiai susijusia su pilno pajėgumo karu Ukrainoje. Ar po išprovokuotos „Ukrainos krizės“, kurios našta kris ant jų pečių, europiečiai sugebės konsoliduotai ir efektyviai reaguoti į Rusijos hibridinį karą (o gal tuomet jau ir atvirą puolimą) prieš Baltijos šalis ar Lenkiją? Ką darys JAV, jei NATO narės Europoje, palinkusios po problemų, atsiradusių dėl Ukrainos žlugimo, našta, pradės išsisukinėti nuo savo įsipareigojimų aljansui?
Vladimiras Putinas žino tai, kas pasaulyje dar yra menkai pripažįstama. Raktas nuo ramybės Europoje šiandien yra Ukrainoje. Jei ryšis pilno pajėgumo karui prieš ją, Rusija, viena vertus, išprovokuos tokius procesus Europos kontinente, kurių pasekmių šiandien negali nuspėti niekas, o, kita vertus, tokiu būdu išnaudos visus savo turimus resursus ir atsidurs visiškoje izoliacijoje. Kiek tikėtina, kad dabartinis Rusijos lyderis ryžtųsi viską statyti ant kortos? Kas gali pamatuoti, kiek stiprus yra jo interesas destabilizuoti situaciją pačioje Europos civilizacijos širdyje?
Pilno pajėgumo Rusijos agresijos Ukrainoje tikimybė yra tiesiogiai proporcinga pasaulio gebėjimui blaiviai įvertinti šio karo pasekmes sau bei vertinti šį karą kaip tiesioginę grėsmę Europos ir pasaulio saugumui.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
