Norite tapti tikru šiuolaikinio pasaulio pranašu? Tai labai paprasta. Tereikia išmokti tris teiginius, kurie padės jums nuspėti ateitį 95 % tikslumu: 1) bus tik blogiau, 2) iš visų įmanomų sprendimų bus pasirinktas pats kvailiausias ir 3) niekas iš minėtojo sprendimo rezultatų nepasimokys ir nepadarys jokių išvadų, o priešingai – kuo akivaizdesnė bus kvailystė, tuo stipriau įsikabinus bus jos laikomasi. Iš esmės, atsiminti galima tik antrąjį ir trečiąjį punktus, nes pirmasis yra natūrali jų pasekmė.
Kaip mėgsta sakyti aviakatastrofų tyrėjai, lėktuvui susidūrus su kalnu, visada laimi kalnas. Tačiau mūsų kalnų pilotai, sėdintys už vairo aukštai valdžioje, visuomet laikosi vienos iš trijų strategijų: 1) jokio kalno nėra, 2) mums kelia didelį rūpestį tas faktas, kad priešais mus stūkso kalnas (tačiau kurso tikrai nekeisime) arba 3) mes primygtinai reikalaujame, kad kalnas pasitrauktų mums iš kelio. Kai visa tai yra pridengiama sudėtingomis politikų kalbomis ir skambiais titulais, gali net pradėti rodytis, jog antroji strategija yra kur kas geresnė už pirmąją, o trečioji apskritai gali privesti prie reikšmingų žingsnių, kurie gali padėti įveikti krizę. Tačiau jei į situaciją žvelgtume be jokių pagražinimų, o būtent per lėktuvo ir kalno prizmę, taptų akivaizdžiai aišku, kad visų trijų strategijų rezultatas yra vienas ir tas pats – o tai reiškia, kad jų vertė ir išmintingumas irgi yra vienodi. Savaime suprantama, kad yra dar ir ketvirtoji strategija, kuri yra išimtinai rusiškas know-how: „Priekyje kalnas? Reiškia, visu greičiu pirmyn, užfiksuoti šturvalą, padegti degalų bakus... Tiesa, kodėl iki šiol dar niekas nepjauna lėktuvui uodegos?!“ Žinoma, mūsų padangių kapitonams ir šioje srityje rusų kamikadzių neperspjauti. Tačiau jie vis tiek labai stengiasi.
Vos praėjusiame numeryje spėjau pakalbėti apie, švelniai tariant, nesuvokiamą Vakarų lyderių, „šokiruotų“ destruktyvių Rusijos veiksmų Sirijoje, poziciją (bet vis tiek tikinančių, kad joks šaltasis karas „nevyksta“), nepaisant to, kad tas destruktyvumas buvo akivaizdus jau nuo pirmųjų Rusijos operacijos Sirijoje dienų (o jei аtsižvelgsime ir į ankstesnę patirtį dėl Rusijos elgesio, tai suprasime, kad viskas buvo aišku dar ir iki operacijos pradžios). Savo straipsnyje vėl pasakojau, kaip šie veikėjai dar kartą patvirtino, kad jie nesugeba nieko pasimokyti.
Kaip mėgsta sakyti aviakatastrofų tyrėjai, lėktuvui susidūrus su kalnu, visada laimi kalnas. Tačiau mūsų kalnų pilotai, sėdintys už vairo aukštai valdžioje, visuomet laikosi vienos iš trijų strategijų: 1) jokio kalno nėra, 2) mums kelia didelį rūpestį tas faktas, kad priešais mus stūkso kalnas (tačiau kurso tikrai nekeisime) arba 3) mes primygtinai reikalaujame, kad kalnas pasitrauktų mums iš kelio.
Jie, ką tik pasakoję visiems apie tai, kokie šokiruoti buvo to fakto, kad Rusija bombarduoja taikius gyventojus ir Assado režimui besipriešinančius nuosaikiuosius opozicijos kovotojus bei šitokiu būdu tik eskaluoja Sirijos konfliktą, Miunchene (pažįstamas miestas, nieko nepridursi) pasirašė su ta pačia Rusija (su kuria susitarimai neverti nė to popieriaus, ant kurio yra pasirašyti) naują susitarimą dėl ugnies nutraukimo ir už tai atsakingos tarptautinės grupės sudarymo. Dar daugiau – Rusija bus tos grupės bendrapirmininkė kartu su JAV! O tai, savaime suprantama, didžiulį karą su Sirija padarė neišvengiamu.
Šio (dar vieno) Miuncheno susitarimo rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Nespėjo tiesiogine to žodžio prasme rašalas išdžiūti ant pasirašytosios „taikos sutarties“, kai rusų aviacija (praėjus vos keletui valandų nuo šio įvykio) surengė eilinę ataką prieš taikius Sirijos gyventojus ir nužudė 16 žmonių. Tai įvyko vasario 12 dieną. Per ateinančias 3 dienas (tuo metu, kol Miunchene vyko saugumui ir gynybai skirta konferencija, o NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas tikino, kad nėra jokio kalno, oj, atsiprašau, jokio šaltojo karo, o NATO Rusijos nelaiko savo prieše) tie „ne priešai“ subombardavo dar dvi mokyklas, kuriose slėpėsi pabėgėliai, ir penkias ligonines skirtinguose Sirijos miestuose, įskaitant ir „Gydytojų be sienų“ ligoninę. Antpuolių aukomis (neskaitant sužalotųjų) tapo mažiausiai 50 žmonių, įskaitant ir vaikus. Šiuos duomenis patvirtina ir JTO Generalinis sekretorius, kuris pabrėžė, kad „šie išpuoliai verčia abejoti taikos susitarimu, priimtu Miunchene“.
Jūs tik pamanykite – verčia abejoti. Ban Ki-moonas abejoja. Jis nėra visiškai įsitikinęs, kad patologiniai žudikai, toliau tęsiantys savo kruvinus darbelius tiesiai prieš viso pasaulio akis, nutraukė savo veiksmus Sirijoje. Taip pat, kaip jie „nutraukė“ veiksmus Ukrainoje, kur apšaudymai iš rusų okupantų pusės muša rekordus – jų dabar yra vykdoma daugiau nei per visą kito Rusijos pasirašyto „taikos susitarimo“ laikotarpį; vis nauji tankai ir sunkioji artilerija iš Rusijos atvyksta į tas teritorijas, iš kurių jie turėjo būti išvedami; užimta (taip pat pažeidžiant Minsko susitarimo punktus) nauja gyvenvietė (jos pavadinimas – Kominternovas; de fakto tai įvyko dar prieš kelias savaites, tačiau de jure – po ne kartą pakartotų Ukrainos politikų pareiškimų, kad teritorija bus išlaisvinta diplomatiniu keliu – kovotojai savo nuosavybe šį punktą paskelbė tik dabar), rusų pajėgos ir vėl vykdo „mokymus“ prie Ukrainos sienos, o jau iki nebegalėjimo okupacinių pajėgų nustekentame Kryme prisidengiant „susirinkimais“ vykdoma mobilizacija.
Žinoma, dviem frontais – Ukrainoje ir Sirijoje – vykdomas karas (o gal ir dar kur nors, kur mes dar nežinome) Rusijai, kurioje po kelis mėnesius nemokami atlyginimai, masiniai etatų mažinimai bei bankroto grėsmė pasiekė jau ir karines gamyklas, taps tikra savižudybe (tiksliau, jos pagreitinimu) – tačiau mes juk pamename ketvirtą, firminę rusų strategiją. Nesijaudinkite, uodega tenai pjaunama visomis pajėgomis. Norite daugiau įrodymų, kad neišvengiamas tos šalies galas jau arti? Prašom. Taigi, naktį iš vasario 8 į 9 dieną, Rusijoje užsibaigė (tiksliau, buvo galutinai sunaikintas) kapitalizmas. Netgi tas visiškai niekšiškas, korumpuotas ir gaujų principu ir pagal sovietinius šablonus sukurtas (ne kieno nors kito, o buvusių Komunistinės partijos narių) kapitalizmas, kuris šioje šalyje egzistavo iki šiol. Na žinoma, kad nuosavybės „perėmimai“ per reidus ir papirktų teismų sprendimus Rusijoje ir anksčiau nebuvo retenybė, o pačiame viršuje nebuvo net apsimestinio įstatymiškumo, o tik kooperatyvas „Ežeras“. Tačiau smulkiajam ir vidutiniam verslui, tegu ir prislėgtam turto prievartavimo, tegu ir neturinčiam teisės į politinį balsą, vis dėlto leido kvėpuoti – o jei ir dusino, tai bent jau laikantis minimalių teisinių formalumų.
O dabar – viskas. Tašką padėjo Maskvos pogromas, kai per vieną naktį buvo sunaikinta daugiau nei šimtas biurų prie metro stočių (ir pranešta, kad tai – tik pradžia), nepaisant to, kad jų savininkai turėjo ne tik visus reikiamus nuosavybę įrodančius dokumentus, bet ir teismo sprendimus, patvirtinančius jų teises. Be to, tai buvo demonstratyvus pogromas – naktį, be perspėjimo, be galimybės išsigabenti savo turtą, o neretai pastatai pradėti griauti dar viduj esant žmonėms – tikras stebuklas, kad visa tai apsėjo be aukų. Rusijos valdžia labai aiškiai parodė, kad jokios nuosavybės teisės šalyje daugiau nebėra, kad viskas gali būti atimta ir sunaikinta bet kuriuo momentu, bet kokiam valdininkui panorėjus, o bet kokie tam prieštaraujantys dokumentai bus paskelbti „suklastotais popiergaliais“ be jokių teismo procesų ar būtinų tyrimų.
Šiaip jau, tame nėra nieko labai stebinančio ar netikėto. Buvo akivaizdu, kad nusikalstamo pasaulio principais besiremianti vyriausybė, savo visiško įstatymų nepaisymo ir įžūlaus svetimos nuosavybės užgrobimo taktiką išbandžiusi Kryme (pradžioje pusiasalyje apskritai, o paskui jau ir pačiame Krymo verslo sektoriuje) ir Donbase (kur toliau viskas keliauja arba į metalo laužą, arba į Rusiją), tokiu pat būdu prisikas ir iki savo sostinės. Ir dauguma tų, kurie dabar neteko verslo ir darbo vietų, nenusipelno jokios užuojautos – juk ir jie šaukė „Krymas mūsų!“ Tačiau demonstratyvus pribaigimas to, kas Rusijoje dar nors kažkiek veikė, mano nuomone, yra genialus ėjimas, nusipelnantis Darvino premijos. Apskritai – koks Rusijos valdžios sprendimas per pastaruosius dvejus metus nėra vertas šios premijos?
Tačiau iš Rusijos neverta tikėtis nieko kito. Labiau stebina tie, kurie privalo jai priešintis (tačiau iki šiol atsisako pripažinti netgi patį šį faktą). Paradoksas, tačiau „pačia didžiausia europiete“ dabar pasirodė esanti Turkija, nesivaržanti pavadinti Rusiją teroristine organizacija bei pagrasinti „adekvačiu atsaku“ už neteisėtus veiksmus ir apskritai jokių įstatymų ar normų nepaisymą Sirijoje. Sąjungą su ja šiuo klausimu yra pasirengusi sudaryti ir Saudo Arabija. Jei reikalai ir toliau klostysis panašia linkme, tai pagrindinėmis vakarietiškų vertybių gynėjomis – ne žodžiais ir pažadais, o veiksmais – taps būtent šios šalys, kurios, švelniai tariant, nėra pačios vakarietiškiausios, ne tik savo geografija, bet ir dvasia.
Kaip į tai reaguoti – verktis ar juoktis – spręskite patys.
Jurijus Nesterenka
