Kazickų Šeimos Fondas (andl. Kazickas Family Foundation, KFF) yra rėmęs karo istorijos knygų leidybą, jaunimo istorines misijas, skirtas užrašyti karo paveiktų žmonių gyvenimus, edukacines parodas muziejuose apie karus ir jų pasekmes, moterų žurnalisčių seminarus ir t.t. Veteranų Dienos proga kviečiame prisiminti visus, kas žuvo kare ir liko gyvi po jų, ir paskaityti Jūratės Kazickaitės, karo Vietname korespondentės, prisiminimus knygoje „War Torn/Karo išdraskyti“, (knyga išleista ir angliškai) kurioje sukaupti devynių amerikiečių karo žurnalisčių prisiminimai.
„Kai galvoju apie Vietnamą, galvoju apie kareivių veidus. Neapsaugoti, nekalti, besišypsantys. Jie visi buvo tokie jauni, nepasiruošę karo purvui ir degradacijai.[...] Vieni jautė pareigą vykti į Vietnamą. Kiti niekada nenustojo klausę, dėl ko jie buvo ten.[…]
Mano tėvai, pykdami dėl mano sumanymo vykti į karą, man nepasiūlė finansinės pagalbos. Ant juoko, užsirašiau į konkursą televizijos viktorinai Slaptažodis. Jį laimėjau ir už prizinius $500 nusipirkusi vienpusį bilietą į Saigoną, išvykau į karą.[…]
Vienas iš kelių privalumų (o gal kliūčių), kurį moteris reporterė turėjo Vietname, buvo jos didelis matomumas. […] „Ar esate moteris reporterė, kurią visi vadina Sam?" – atstovas ryšiams suurzgė. […] Jis padavė man neperšaunamą liemenę ir šalmą, ir greitai galėjau žvalgytis po šimtus bunkerių, užrašydama į interviu eilę apkasuose esančius jūrų pėstininkus.[…]
Kartais pagalvodavau, o gal aš net norėjau būti kareiviu. Kartą po mūšio, kada vyrai rinko ginklus nuo mirusių ir sužeistų[…] aš pakėliau M-79 granatsvaidį. Aš norėjau žinoti, kaip jautiesi nešdamas per ryžių laukus ginklus... kaip kareivis.[...]
Karas buvo daugiau negu žudynės ir mirtis. Mane užbūrė vyrų prisirišimas vienas prie kito. Draugystės, intensyvių momentų atakų metu dalinimasis, tai buvo nepažinta žmogiškoji patirtis.[...]
Aš įkišau fotoaparatą į krepšį ir nušliaužiau prie mediko. „Ką galėčiau daryti?“ paklausiau. Jis įgrūdo man į rankas binto ir linktelėjo galvą link grupės sužeistų vyrų [...] Aš negalėjau įsivaizduoti, kad būtų buvę korespondentų, kurie nebūtų pagelbėję, kai situacija tapdavo beviltiška.[...]
Kai vos tik baigdavosi aršus mūšis, stengdavausi įšokti į pirmą malūnsparnį ir nuvykti iki spaudos tarnybos pranešimams išsiųsti.[...]
„Mane kliudė. Mane kliudė“, - girdėjau šaukiant pati savo balsą.[...]
Atėjo laikas išvykti. Aš jau nemačiau savęs tvarkingame gyvenime [...], tačiau kur man vykti? 1968 m. lapkritį iš Vietnamo nusprendžiau važiuoti atgal į Lietuvą Transsibiro ekspresu. Įsėdau į laivą Jokohamoje, kuris vyko į Vladivostoką, o jame įlipau į niūrų gremėzdišką traukinį. Dvi savaites važiavau per platų, sušalusį sovietinį peizažą iki pat savo Tėvynės, kur kelionė į mano karą prasidėjo.[...]
Susipainioję karo prisiminimai ateina ir praeina kaip keisti judesiai žirnio didumo skeveldros po mano kulkšnimi. Kartais skeveldra taip arti paviršiaus, kad skaudu, kai ją paliečiu. Kitais kartais ji nusileidžia gilyn į mano kūno audinius, ir aš net pamirštu, kad ji ten yra.“
