Kad JAV vadovaujant Barackui Obamai apleido pasaulio lyderės, tvarkdarės ir teisėsaugininkės vaidmenį, kalba dauguma analitikų, politikų ir žurnalistų. Natūralu, kad JAV praradus aktyvumą, Maskva ėmėsi veiksmų ir užpildė vakuumą. Tai ne naujiena. Tačiau JAV šiuo metu vyksta intensyvi prezidento rinkimų kampanija dėl respublikonų ir demokratų nominacijų, kurias laimėję kandidatai lapkritį susigrums visuotiniuose prezidento rinkimuose. Galbūt Baltuosiuose rūmuose įsikūrus aktyvesniam prezidentui, Vladimiras Putinas bus priverstas sugrįžti į kamputį? Nežinia, ar taip įvyks.
Jei niekas pirminiuose rinkimuose radikaliai nepasikeis, labiausiai tikėtina, kad respublikonų nominaciją gali laimėti verslininkas Donaldas Trumpas, demokratų – buvusi Obamos valstybės sekretorė Hillary Clinton. Pirmasis atvejis šiurpą kelia ne tik politikos elitui ir ekspertams, bet ir nemažam kiekiui paprastų žmonių, mat šis verslininkas aiškiai yra išsakęs nenorą įsipareigoti sąjungininkams ir kalbėjo apie „labai gerus santykius“ su Rusija.
Išrinkus Hillary Clinton, greičiausiai pamatytume nedidelį JAV posūkį į agresyvumą ir „vanagiškumą“, lyginant su Obamos valdymo laiku. Postūmis būtų nedidelis ne dėl pačios Clinton pozicijos, bet dėl pačios demokratų partijos linijos: jų užsienio reikalų ekspertai ir „idėjų kalvės“, kurie aptarnautų demokratų prezidento administraciją, vis dar kalba apie santykių normalizavimą ir partnerystę su Rusija.
Rusija trimis tarptautiniais susitarimais supančiojo rankas JAV, todėl Vašingtonas iš esmės yra priverstas į kiekvieną Maskvos judesį reaguoti tolesniais bandymais neerzinti Rusijos ir bandyti nuraminti situaciją. Taip teigia „The Daily Beast“ redaktorius ir knygos „ISIS: teroro armijos viduje“ bendraautorius Michaelas Weissas. Jis tikina nededantis didelių vilčių ir į prezidento rinkimus JAV, nes esminiai pokyčiai pasaulyje jau įvyko: pasaulio tvarka vienu žingsniu pasistūmėjo Rusijos trokštamo daugiapoliškumo link.
Kaip priėjome prie tokios „santykių normalizacijos“, kuri nėra palanki nei Jungtinių Valstijų interesams, nei pasaulio jėgų pusiausvyrai, nei – kas yra mums aktualu – Lietuvos geopolitinei ateičiai? Diplomatijos, bendradarbiavimo ir geranoriškumo keliu nuo pat savo pirmosios kadencijos pradžios žengęs prezidentas Barackas Obama surišo rankas ne tik sau ir savo administracijai, bet, greičiausiai, ir savo įpėdiniui. Pirmasis esminis žingsnis „pro šalį“ – 5+1 grupės (Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Kinija, Rusija + Vokietija) susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos apribojimo. Šis susitarimas JAV ir pasauliui yra nepaprastai didžiulės svarbos, todėl Vašingtonas dabar vengia net mažiausių provokacijų prieš Rusiją, nes tai gali turėti lemiamos reikšmės susitarimo patvarumui. Šis susitarimas gali trukti dešimt metų ar dar ilgiau – per tą laiką keisis ne tik JAV, bet ir kitų šalių prezidentai. Tiesa, neaišku, kaip dėl Rusijos – ekspertų prognozės šiuo klausimu yra labai nevienareikšmiškos: vieni tikina, kad jam šiame poste liko išbūti ne ilgiau 2-3 metų, kiti pranašauja dar bent dešimtmetį.
Obama rizikavo daug kuo, kad tik susitarimas būtų sudarytas, ir dabar jau burtas mestas: Vakarų verslui leista atlikti operacijas su Teheranu, Irano nafta atkeliauja į Europą, europietiškos įmonės įleistos į Irano rinką. Taigi šio susitarimas atšaukti beveik neįmanoma, kad ir ko jau kurį laiką grasina imtis respublikonų pusė, jei tik į Baltuosius rūmus įžengs jų atstovas. Milžiniška nepageidautina šio susitarimo pasekmė – Rusijos ir Irano susivienijimas išlaikant Basharo al-Assado režimą Sirijoje ir sukeliant didžiausią humanitarinę XXI amžiaus katastrofą pasaulyje. Atsikratęs tarptautinių sankcijų Teheranas netapo Vašingtono sąjungininku, bet JAV prarado stiprių savo sąjungininkų, tradicinių Irano priešų, pavyzdžiui, Saudo Arabijos, palaikymą.
Naujojoje pasaulio jėgų pusiausvyroje labai svarbus vaidmuo tenka ir Minsko susitarimui dėl paliaubų Ukrainoje. Tiesa, susitarimo dalyvių tarpe Jungtinių Valstijų nėra (Rusija, Ukraina, Prancūzija, Vokietija), tačiau tai nesumenkina jo svarbos ir poveikio Amerikai. Vėlgi, Rusija bet kuriuo momentu gali iš naujo eskaluoti konfliktą Donbase (ką ji iš tiesų jau daro pastarąsias kelias savaites). Vėl – menkiausias pretekstas ir Ukrainoje atsidurs Rusijos ginkluotė ir kariniai daliniai, prasidės artilerijos apšaudymai, kitaip tariant, atviri ir agresyvūs kariniai veiksmai. Tai padaryti nėra sunku, juolab, kad Ukrainos politinė sistema yra praktiškai sugriauta, o Kijevo valdžia panirusi į rimtą chaosą. JAV nėra šio susitarimo šalis, bet ji natūraliai suinteresuota karo veiksmų nuraminimu Europoje, kur tradiciškai susikerta JAV ir Rusijos interesai. Ukraina yra NATO partnerė bei yra pasirašiusi Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą su Europos Sąjunga.
Na, o viską karūnuoja JAV-Rusijos paliaubų Sirijoje susitarimas. Tai net ne paliaubos, o preliudas diplomatiniam krizės sprendimui, kuris tikriausiai bus įgyvendintas pagal aiškų planą: arba suskaidant Siriją į keletą dalių, arba Damaske perduodant valdžią kam kitam. Sirijai norima pritaikyti seną Maskvos terminą „federacija“ (jei pamenate, to paties Rusija siekia ir Ukrainoje, darydama spaudimą Minsko susitarimo narėms priversti Ukrainą savo konstitucijoje atlikti reikiamas pataisas ir įvesti į šalį daugiau savivaldos ir regioninės autonomijos). Net jei Baltieji rūmai mano, kad tai yra vienintelis tinkamas sprendimas, praktika mums yra ne kartą parodžiusi (ypač kalbant apie Vidurio Rytus), kad dirbtinės valstybių sienos ir grupių konkurencija ne sprendžia, o kuria problemas: taip kyla pilietiniai karai, prasideda etniniai valymai.
Tiek respublikono prezidento George’o W. Busho administracija, tiek kitos NATO bloko šalys ne tik kad rimtai nežiūrėjo į nuolatinius Baltijos šalių tikinimus, kad Rusija stiprėja, ginkluojasi ir tampa vis agresyvesnė, bet atsainiai numodavo į tai ranka, nurašydavo šį nerimą posovietinės erdvės paranojai ir neretai kiek paniekinamai vadindavo tą pačią Lietuvą „one issue state“ („vienos problemos šalimi“).
Privalu pažvelgti tiesai į akis – šiuo metu Jungtinių Valstijų įvaizdis pasaulyje itin prastas. Europoje manoma, kad Jungtinės Valstijos elgiasi taip, tarsi būtų ne pasaulio galia, o prilygtų Brazilijai. Na, o tuo metu iš Rusijos retorikos ir veiksmų tampa aišku, kad jos tikslas paprastas: kad Maskva būtų lygi Vašingtonui, nesvarbu, ar kalbama apie branduolinių ginklų neplatinimo susitarimus, ar dalijimąsi įtakos zonomis Vidurio Rytuose, į kuriuos vėl, kaip sovietmečio laikais, labai rimtai nukrypo Kremliaus žvilgsniai. Manote, tokioms Rusijos ambicijoms nelemta peržengti svajonių ir vilčių ribos? Klystate. Štai vos keli pavyzdžiai. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu vyksta į Maskvą tartis su Putinu, tačiau atsisako susitikti su Obama (o šis apie tai sužino ne bet kaip, o iš spaudos!). Saudo Arabija puikiausiai sudarinėja sutartis dėl ginklų prekybos su Maskva, nors jų požiūriai į Siriją skiriasi nesutaikomai: Maskva palaiko Assado režimą, Rijadas – sukilėlius.
Kiti pavyzdžiai gali būti Kremliaus propagandos darbas, tačiau tai nereiškia, kad tai nepasiteisina ir kad žmonėms neįsirašo į pasąmonę. Egipte išklijuoti trijų rūšių plakatai, vaizduojantys atitinkamai dabartinį Egipto prezidentą Abdelį Fattahą el-Sisi, buvusį šalies prezidentą, artimai bendradarbiavusį su Sovietų Sąjunga, Gamalį Abdelį Nasserą, ir Vladimirą Putiną. Sirijos Latakijos regione pradėta, greičiausiai, propagandinė kampanija, raginanti Putiną tapti Latakijos gubernatoriumi, balotiruotis į Sirijos pralamentą. Šiitai Irane ir Irake platina memą, kuriame Rusijos prezidentas yra vadinamas ajatola Putinu ir tai nėra pašiepimas. Iš tiesų, tai nestebina, nes Iranui Rusija yra tarsi dangiškoji mana: Maskva tiekia ginkluotę Teheranui, padeda Islamo revoliucinės gvardijos korpusui Sirijoje dengdama iš oro. Šis korpusas yra efektyviausios sausumos pajėgos, ginančios Damasko režimą ir kovojančios prieš sukilėlius. Net Irakas (tiek vyriausybė, tiek sukarintos šiitų grupuotės) Rusiją regi kaip patikimesnę partnerę nei JAV ir laikosi pozicijos, kad „Islamo valstybę“ sukūrė ne kas kitas, o Amerika. Nėra jokių abejonių, kad šis įsitikinimas yra kruopštaus ir tiesioginio Rusijos propagandos darbo rezultatas.
Pasaulio galios pusiausvyra kinta tiesiog mums akyse. Rusija lėtai, bet pakankamai užtikrintai juda link savo pozicijų stiprinimo. Tiesa, vargu, ar dėl to galima kaltinti vien Obamos administraciją. Dar iki jam perimant prezidento postą, tiek respublikono prezidento George’o W. Busho administracija, tiek kitos NATO bloko šalys ne tik kad rimtai nežiūrėjo į nuolatinius Baltijos šalių tikinimus, kad Rusija stiprėja, ginkluojasi ir tampa vis agresyvesnė, bet atsainiai numodavo į tai ranka, nurašydavo šį nerimą posovietinės erdvės paranojai ir neretai kiek paniekinamai vadindavo tą pačią Lietuvą „one issue state“ („vienos problemos šalimi“), taip leisdamos suprasti, kad mūsų nerimas yra nepagrįstas, o dėmesys verčiau būtų telkiamas kitur. Ką gi, dabar priėjome jau prie to, kad į „vienintelę problemą“ noromis nenoromis dėmesį atkreipti buvo priverstas visas pasaulis.
O kas toliau? Ar yra kažkokių galimybių Jungtinėms Valstijoms susigrąžinti prarastas pozicijas, o pasauliui suvaldyti ir pastatyti į vietą Rusiją? Greičiausiai. Amerikai pirmas žingsnis būtų neišsirinkti Rusija besižavinčio ar bent jau nieko blogo joje nematančio prezidento (tai reiškia jokio Trumpo, jokio Sanderso ir net iš dalies Cruzo su Clinton – kaip matome, užduotis ne iš lengvųjų). Bet kokiu atveju, tiek Amerikai, tiek Europai reikia pagaliau atmerkti akis, pripažinti realią situaciją ir imtis veiksmų, nustojant fatališkai tikėtis, kad viskas „susitvarkys savaime“ ir kad Rusiją įveiks krintančios naftos kainos ir vis augančios išlaidos karinėms kampanijoms. Nors ir nuolat kalbama apie tai, kaip stipriai naftos kainų žemumos paveikė Rusijos biudžetą, kaip Maskva sunkiai tveria Vakarų sankcijas, tikrosios situacijos nežinome ir prognozuoti, kaip tai atsilieps šaliai, kurioje prioritetų supratimas yra iškreiptas (kaip ir bet kokioje kitoje diktatūroje).
Blogiausia, ką gali daryti Amerika ir pasaulis yra tai, ką jie daro dabar – laukti ir žiūrėti, kas bus. Laukti ko? Kol Putinas okupuos visą Ukrainą? Kol Siriją pavers savo regionu? Veiksmų NATO šalims reikia imtis dabar. Kol ne vėlu.
