Praėjusią savaitę kalbėdamas Jungtinių Tautų (JT) organizacijoje Barackas Obama pasmerkė Rusijos agresiją Ukrainoje ir ISIS barbarizmą Vidurio Rytuose. O tada prezidentas prakalbo apie tai, kas ne amerikiečiams paprastai būna akivaizdu, tačiau nepaminėta: kiek moralus yra pačios Amerikos elgesys.
„Suprantu, kad Amerikos kritikai suskubs priminti tuos atvejus, kai mes patys nesilaikėme savo idealų“, - pažymėjo prezidentas. Tačiau pripažindamas, kad Amerika negali pasauliui pasiūlyti nepriekaištingo demokratijos ir žmogaus teisių pavyzdžio, Obama tikino, kad JAV gali būti pavyzdžiu, kaip netobula visuomenė visomis išgalėmis siekia tobulėti ir tapti geresne. „Tai, ką jūs matote Amerikoje, yra nuolatinės šalies pastangos spręsti mūsų problemas, kad mūsų valstijų sąjunga taptų dar tobulesnė... Mes kovojame už savo idealus ir esame pasirengę save kritikuoti tada, kai mums tai ne visiškai pavyksta.“
Vartodamas įvardį „mes“, Obama gudriai supynė šalį ir jos visuomenę į viena. Jis nukreipė dėmesį nuo JAV vyriausybės kritikos, pabrėždamas Amerikos žmonių iššūkius ir nuolatines pastangas. Tokiu būdu jis netiesiogiai pripažino kai ką svarbaus: didžiausias Amerikos indėlis į demokratiją užsienyje dažniausiai ateina ne iš Vašingtono, o iš prieš valdžią jėgas suvienijusių amerikiečių.
Pažvelkite į Honkongą, kur grupė, pasivadinusi „Occupy Central with Peace and Love“, vaidina pagrindinį vaidmenį platesniame visuomenės judėjime už laisvus rinkimus. Pavadinimas kažką primena? Taip, tai pavadinimo, kurį prieš trejus metus išgarsino protestuotojai prieš Volstrytą, susitelkę Niujorko Zucotti Parke, variacija. Vašingtonas Honkongo „Occupy“ judėjimą vertina palankiai dėl metamo iššūkio nedemokratinei Kinijos valdžiai, tačiau pasirinkę šį pavadinimą Honkongo protestuotojai pagerbia judėjimą, kuris metė iššūkį paties Vašingtono nedemokratiškumui.
Ryšys tarp abejų judėjimų užsimezgė dar 2011 m. „Central“ yra pagrindinio Honkongo verslo rajono pavadinimas, o pavadinimas „Occupy Central“, kuris pasaulyje išgarsėjo praėjusią savaitę, buvo sukurtas prieš kelis metus, kai visų akys buvo nukreiptos į „Occupy Wall Street“ protestus. Netrukus po to, kai protestuotojai įkūrė stovyklą Zucotti parke, 2011 m. spalį keli šimtai honkongiečių įsikūrė prie antro pagal dydį pasaulyje banko HCBC būstinės. Pasivadinę „Occupy Central“ protestuotojai savo stovyklą prie HSCB būstinės išlaikė iki pat 2012 metų rugsėjo - tai buvo vienas ilgiausių „Occupy“ protestų pasaulyje.
Po kelių mėnesių, 2013 m. sausį, teisės profesorius Benny Tai pasiūlė protestuotojams vėl traukti į Central verslo rajoną - tokia buvo „Occupy Central with Peace and Love“ (OCPL) pradžia. Iš pirmo žvilgsnio, šis judėjimas mažai ką turi bendro su judėjimu, užgimusiu žemutiniame Manhatane. OCPL reikalauja rinkimų demokratijos, t.y. piliečių teisės rinkti kandidatus, pretenduojančius tapti Honkongo vadovais. O „Occupy Wall Street“ gimė iš nepasitenkinimo Amerikos ekonomine nelygybe, kurios rezultatas - finansų ir korporacijų elito rankose sutelkta valdžia. Tačiau iš tiesų ir vieni, ir kiti siekė to paties - būti išgirsti ir turėti įtakos savo šalies politikai.
Šitokį globalinio rikošeto efektą mes jau esame matę. 1968 m. prasidėjo protestai Jungtinėse Valstijose, Vakarų Europoje ir Varšuvoje su Praha. Amerikos Šaltojo karo šalininkai, kurie žavėjosi Rytų Europos studentų protestais prieš sovietų dominavimą, tačiau niekino Amerikos studentų protestus prieš Vietnamo karą, neigė bet kokius šių dviejų reiškinių tarpusavio ryšius. Bet kokio ryšio pripažinimas būtų sutepęs moralinę takoskyrą tarp laisvų Vakarų ir nelaisvų Rytų. Tačiau kaip yra užfiksavę politologai, tokie kaip Jeremi Suri, abiejose Geležinės uždangos pusėse buvę studentai savo protestus vertino kaip priešinimąsi savo valdžios sprendimui pasinaudoti Šaltuoju karu tam, kad primestų autoritarines, militaristines politikos strategijas, kurios prieštaravo protestuojančiųjų vertybėms ir griovė jų gyvenimus. Jų protestų tikslai buvo skirtingi, tačiau dvasia - bendra.
Pamoka, kurią gavome iš 1968 m. ir iš Honkongo, yra ta, kad geriausias būdas amerikiečiams propaguoti demokratiją užsienyje yra kovoti už ją savo namuose. Taip, JAV gali skirti sankcijas Maskvai, pasmerkti Pekiną ir bombarduoti „Islamo valstybę“. Tačiau net šiuos žingsnius palaikantys ne amerikiečiai tai vertina kaip nuspalvintas savų interesų ar superjėgos tironijos apraiškas. Pasirodo, Amerika dažniausiai įkvepia pokyčius ne vyriausybės veiksmais, o paprastų amerikiečių vyriausybei metamais iššūkiais.