Kuomet kelios valandos prieš Portlendo „Blazerių“ paskutinių šių metų varžybų pradžią į buvusią „Rose Quarter“ areną pradėjo rinktis trispalvėmis nešini lietuviai, nejučia pagalvojau, nejaugi į Rožių miestą sugrįžo legendinis Nr. 11, kurio marškinėliai puošia dabartinį MODA centrą?
- Sabonis turėjo savo pasekėjus, – su nostalgija legendinius „Trail Blazers“ laikus prisiminė mano užkalbintas apsaugos tarnybos darbuotojas Paul. - O su juo mes turėjome puikų šansą laimėti NBA pirmenybes.“
„Gal mūsų komandai vėl reikėtų nusipirkti gerą lietuvių žaidėją, tai ir pavyktų pasiekti į čempionato finalą?“, – pusiau juokaudamas užsisvajojo amerikietis.
Tačiau kažin ar tokį humorą būtų deramai įvertinęs Portlendo komandos vyr. treneris Terry Stotts, kurio auklėtiniai anglas Joel Freeland ir jį keitęs Amerikos vokietis Chris Kaman niekaip negalėjo pasipriešinti Lietuvos rinktinės „centrui“ Jonui Valančiūnui, kuris per pirmąją mačo dalį surinko daugiau kaip pusę savo 14 pelnytų taškų ir 8 atkovotų kamuolių. Matydami tokį lietuvio pasirodymą, džiūgavo nemaža grupė Portlende apsigyvenusių Jono tautiečių, pirmąkart organizuotai susirinkę palaikyti Valančiūno šiame Šiaurės Vakarų pakrantės didmiestyje priešnaujametinį vakarą. Dar gruodžio 6-ąją šiemet rudenį duris atvėrusios Portlendo lituanistinės mokyklos „Atžalynas“ mažųjų kalėdinės programos metu Lietuvių Bendruomenės valdyba tarėsi dėl sekančio renginio saviesiems... o kas gali būti geriau Nemuno krašte užaugusiam mūsiškiui, jei ne krepšinis? Ši sporto šaka be galo artima kiekvieno save gerbiančio lietuvio širdžiai, kur jis begyventų.
Toronto „Raptors“ atstovai maloniai sutiko tarpininkauti į Oregoną atvykusios komandos startinio penketuko žaidėjo iš Lietuvos susitikimui su vietine bendruomene – ŠALFASS šitaip padėjo su Valančiūnu pasimatyti Klyvlendo, Filadelfijos, Niujorko, Čikagos, Vašingtono ir Los Anželo lietuviams. Tuo tarpu Toronte Joną tūkstantinei trispalviais marškinėliais ir lietuviška atributika apsirėdžiusiai publikai pristatė ne kas kitas, o pagrindinis dabar „Raptors“ TV komentatorius Leo Rytis Rautinš, kuris profesionalios krepšininko karjeros saulėlydyje turėjo progą ginti... savo motinos gimtinės Lietuvos rinktinės spalvas. Tuomet lietuviai ruošėsi 1992-ųjų Olimpiadai, o mūsų komandos trenerių kolektyvą papildęs ispanas Javier Imbroda puikiai pažinojo Malagoje žaidusį Kanados lietuvį, netgi siūlė jam priimti neseniai nepriklausomybę atgavusio krašto pilietybę, kad Barselonoje galėtų žaisti už Baltijos šalį.
„Dar iki dabar turiu Ispanijoje tuomet išėjusį laikraštį, kuriame buvo idėta mūsų kelių nuotrauka, kurioje aš, Joe Arlauckas, Chuck Aleksinas – užsienyje gimę lietuviai, kurie galėjome būti jūsų rinktinės sudėtyje, jeigu nebūtų sutrukdę pilietybės reikalai...“, -Portlende į daugiau kaip dviejų dešimtmečių prisiminimus pasinėrė Šiaurės Amerikos lietuvių pirmenybėse žaisti krepšinį pradėjęs latvio ir lietuvės sūnus, vėliau rungtyniavęs NBA, baigęs profesionalo karjerą treniravęs ir Kanados vyrų rinktinę. Kažin ar žalią Nemuno krašto rinktinės uniformą kada nors užsivilks ir Leo sūnus Andrius, prieš keletą metų su „Klevo lapo“ šalies jaunimo rinktine laimėjęs pasaulio čempionato bronzos medalį, nors vyresnysis Rautinš įsitikinęs, kad jo atžala būtu mieliau rinkęsis Lietuvą. Visgi labiau prie kanadiečių linkęs ir kažkada vienoje Toronto „Aušros“ komandoje su A. Rautinš žaidęs kitas lietuvių kilmės krepšininkas Nikas Stauskas, šiuo metu ginantis Sakramento „Kings“ garbę. Visa laimė, kad tokios sudėtingos aplinkybės nesusiklostė Utenoje gimusiam geriausiam šiuo metu lietuvių krepšininkui – Valančiūnui net nekilo klausimas, kurios šalies garbę ginti pasaulinėse arenose, ir ar atstovauti Lietuvos rinktinei visuose oficialiuose čempionatuose. Gal todėl ir šimtai išeivijos sporto mėgėjų palaiko Joną beveik kiekviename didesniame Šiaurės Amerikos mieste.
Toronto „Raptors“ savo gerbėjams nepavyko įteikti naujametinės dovanos, po įnirtingos kovos ir papildomų penkių minučių pratęsimo Portlendo komanda įrodė savo trapų pranašumą prieš varžovus „iš Šiaurės“ 102-97, bet Jonui Valančiūnui nuotaikos šis rezultatas nesugadino – jo atstovaujama komanda metus baigia pirmojoje Rytinės konferencijos lentelėje, nuo pat 1995-ųjų, kuomet NBA padangėje atsirado 2 ekipos iš Kanados, taip dar nėra buvę.
„Organizuokit Jonui ir mūsiškiams palaikymą, kur tik įmanoma, – be užuolankų į lietuvius kreipėsi „Raptors“ vyr. treneris Dwane Casey. - Ypač, kuomet mes žaidžiame svečiuose, o Valančiūnas tikrai rungtyniaus ir dar geriau – pamatysit. Save jis jau šiandien mato kaip Sabonį, tačiau jam trūksta šaltakraujiškumo ir patirties, todėl įtemptų rungtynių pabaigoje, kaip kad šįvakar, negaliu jam skirti tiek žaidybinio laiko, kiek jis norėtų, bet ta diena tikrai ateis, esu įsitikinęs.”
Susitikti su savo tautiečiais užjūrio arenose nieko prieš ir pats Jonas, autografus po varžybų dalijęs net ir persirengimo kambaryje, nors tai draudžia NBA taisyklės… juk tokios naujametinės dovanėlės kaip oro reikia Portlendo lietuvių jauniausiems - Maksui, Lukui ir Karoliui - o kas žino, ar neišaugs iš jų sekantis Sabonis ar Valančiūnas?
Lauryno R. Misevičiaus tekstas, Ingridos Misevičienės nuotr.
