Nors kai kurie ekspertai teigia, kad tie pasiūlymai gali potencialiai padidinti ekonominį augimą per mokesčių apkarpymus bei kitas priemones, Williamsas sako, kad jie taip pat kelia grėsmę ekonomikai, dėl prekybos apribojimų ir „Medicaid“ apkarpymų. Apie tai jis pasikalbėjo su „Washington Post“.
- Praėjusią savaitę paviešintas prezidento Trumpo biudžeto planas remiasi gana drastiškais apkarpymais programoms, kurios padeda vargšams, įskaitant „Medicaid“. Ką tai reikštų JAV ekonomikai?
- Visų pirma, aš nežinau, kas nutiks fiskalinėje politikoje. Yra daugybė pasiūlymų, bet svarbiausia yra tai, kurį išsirinks Kongresas ir pasirašys prezidentas. Visų antra, kai kurie tų pasiūlymų tikrai paskatintų ekonominį augimą trumpalaikėje perspektyvoje – pavyzdžiui, didesnis finansavimas gynybai. Tačiau kiti pakeitimai, apie kuriuos buvo kalbama, įskaitant prekybos apribojimus, trumpalaikėje perspektyvoje turėtų neigiamą poveikį.
Reikšmingi apkarpymai „Medicaid“ bei kitoms programoms turėtų įtakos pinigų kiekiui žmonių kišenėms, kurie yra išleidžiami praktiškai doleris prie dolerio. Tokiu būdu, žemesnes pajamas gaunančių žmonių išlaidų apkarpymai padarytų didžiausią įtaką ekonomikai trumpalaikėje perspektyvoje. Tai skiriasi nuo mokesčių apkarpymų, ypač turtingesniems žmonėms, nes tuomet daugiau pinigų yra sutaupoma, o ne išleidžiama. Tai nėra gerai arba blogai, aš tiesiog konstatuoju, kad trumpalaikėje perspektyvoje tai ne itin sustiprintų ekonominį augimą.
Daugybė žmonių tikisi, kad mokesčių apkarpymai ir mažesnis reglamentavimas paskatins ekonomikos augimą, bet jeigu tuo pačiu sumažinsime ir vartotojų išlaidas, tuomet rezultatas trumpalaikėje perspektyvoje iš tiesų gali būti neigiamas. Viskas priklauso nuo balanso. Būtent todėl svarbu, kas iš tiesų nutiks, o ne vien tai, apie ką dabar kalba žmonės.
Mano nuomone, ekonomika eina gera linkme, ir mums nereikia sutelkti viso dėmesio vien tik į jos augimą dabartiniu laikotarpiu. Vietoje to, turėtume sutelkti dėmesį į ilgalaikį augimą ir ekonominį klestėjimą. Tai reiškia, kad turime remti investicijas į mokslą, tyrimus ir švietimą. Mane neramina tai, jog mes nepakankamai investuojame į daugelį tokių sričių.
- Viena pagrindinių priemonių, apie kurias kalba administracija, yra augimo stiprinimas apkarpant korporacinius mokesčius ir skatinant kompanijas sugrąžinti į šalį daugiau pelno. Ar tai padidintų investicijas?
- Sutinku, kad mūsų korporacinių mokesčių sistema yra smarkiai pasenusi. Visas šis pelno sugrąžinimo klausimas kyla dėl to, kad ta sistema nėra gerai pritaikyta šiuolaikiniam pasauliui. Tačiau reiktų atsargiai kalbėti apie tai, ar tai turėtų didelį poveikį investicijoms. Tyrimai rodo, kad vien tik mokesčių lygio sumažinimas greičiausiai neturėtų tokio poveikio.
Dauguma verslų nemoka tų labai aukštų mokesčių, ir yra daugybė kitų dalykų be mokesčių, kurie lemia korporacijų investicinius sprendimus. Kompanijos sėdi ant didelių pinigų sumų, tad jos jau yra pasirinkusios, kokias investicijas daryti. Mes iš anksčiau jau žinome, kad jeigu leisime kompanijoms susigrąžinti pelną su labai žemu apmokestinimo lygiu, jos bus linkusios išdalinti jį dividendais ir akcijų perpirkimu. Tame nėra nieko blogo, bet tai netampa paskata verslams investuoti, pavyzdžiui, į naujus pastatus ar gamyklas.
- Administracijos biudžeto planas remiasi numatomu 3 proc. metiniu augimu, tačiau kiti tokius lūkesčius kritikuoja, nors administracija juos energingai gina. Ar tokį augimą realu pasiekti?
- Tai yra dukart didesnė prognozė, nei FED numatomas 1,5 proc. metinis augimas. Jeigu grįžtume atgal, galėtume pažvelgti į laikotarpius, kuomet gana ilgą laiko tarpą buvome pasiekę 3 proc. BVP augimą. Vienas toks laikotarpis buvo 9-asis dešimtmetis, kai į darbo rinką įžengė visa banga žmonių, kūdikių bumo karta bei moterys. Tai pakėlė potencialų ekonomikos augimo lygį į viršų. Nemanau, kad mums realu tai pakartoti.
Taip pat buvo du laikotarpiai, kai fiksavome produktyvumo augimo šuolius, kurie leido ekonomikai paaugti 3 proc. Vienas jų buvo pokario periodas, iki 8-ojo dešimtmečio pradžios. Antrasis tęsėsi nuo 1995 iki 2004 m., kai vyko aukštųjų technologijų revoliucija ir gimė internetas. Geriausi mūsų tyrimai rodo, kad horizonte kito tokio produktyvumo šuolio nematyti, o darbo rinka plečiasi lėčiau, tad sunku pasakyti, kaip būtų galima pasiekti tokį greitą augimą per 10 metų laikotarpį.
Patobulinta mokesčių sistema ir didesnis investavimas į infrastruktūrą bei švietimą gali sustiprinti ekonomikos augimą keliomis dešimtosiomis, bet tikrai jo nepadvigubins. Savaime suprantama, nebent kokia nors nauja technologija iš esmės pakeistų ekonomiką. Šiuo metu matome daugybę inovacijų vartotojams skirtuose produktuose – mūsų telefonuose ar „YouTube“. Jie yra šaunūs, mums jie patinka, bet jie iš esmės nekeičia verslo produktyvumo.
Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra tas, kad mes pastebime produktyvumo augimo lėtėjimą visoje Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje, ir demografiniai pokyčiai turi įtakos visoms toms šalims. Netgi galima sakyti, kad JAV ekonomika auga truputį greičiau nei kitų šalių. Tad tai nėra vien tik mūsų problema.
- Kaip apibūdintumėte dabartinę JAV ekonomiką? Kokia yra situacija, kalbant apie pilną įdarbinimą?
- Manau, kad mes jau pasiekėme, galbūt netgi viršijome, pilno įdarbinimo kartelę. Daugybė rodiklių per pastaruosius kelis metus drastiškai pagerėjo. Nedarbo lygis balandžio mėnesį siekė 4,4 proc., ir yra kur kas žemesnis nei vidutinis. Konferencijos tarybos apklausa, bandžiusi išsiaiškinti, ar žmonėms lengva, ar sunku susirasti darbą, taip pat parodė labai gerą įsidarbinimo lygį, atitinkantį stiprios ekonomikos apibrėžimą.
Tik dviejose srityse vis dar yra kur tobulėti. Pirma yra žmonės, kurie dirba ne pilnu etatu, tačiau norėtų dirbti pilnu. Kita yra atlyginimų augimas, kuris vis dar siekia 2,5-2,75 proc. kasmetinį augimo lygį. Manęs tai nestebina, nes infliacija ir produktyvumo augimas taip pat yra žemi, tad atlyginimų augimas atitinka dabartines ekonomikos sąlygas. Tikimės, jog jis pagreitės per ateinančius pora metų.
- Kalbant apie naujų darbo vietų kūrimo lygį, dažnai girdime sakant, kad nors yra sukuriama daug darbo vietų, tie darbai nėra labai gerai apmokami. Ar jūs su tuo sutinkate?
- Tyrimai rodo, kad didžioji dalis naujų darbo vietų sukuriama paslaugų sektoriuje. Tai nestebina, nes JAV ekonomika dabar yra daugiausiai paslaugų sektoriaus ekonomika. Tačiau tuose sektoriuose darbai yra pasiskirstę panašiai kaip ir anksčiau. Negalima sakyti, kad kuriamos vien tik žemesnės kokybės darbo vietos. Aš dirbu pakankamai ilgai, kad būčiau girdėjęs pasakojant tą pačią istoriją jau kelis dešimtmečius iš eilės. Anksčiau būdavo kalbama, kad visi darbai kuriami mėsainių kepėjams, dabar – baristoms. Kiekviena karta turi savą tos istorijos versiją.
Darbo rinkoje yra aukštos kokybės darbų, bet dauguma jų kuriami tokiuose sektoriuose kaip sveikatos priežiūra, kuriems reikia aukšto išsilavinimo ar apmokymo lygio. Man tai panašu į pasiūlos, o ne paklausos problemą. Tuose sektoriuose, kuriuose augimas yra stiprus, egzistuoja didelė kvalifikuotų darbuotojų paklausa, bet daugybei žmonių nepakanka išsilavinimo.
- Galbūt tai jums pasirodys kaip juokingas klausimas, bet teko girdėti kalbant, kad FED yra nuobodi organizacija, kuri egzistuoja tik tam, kad užkamšytų ekonomikoje skyles. Ką jūs apie tai manote?
- Tai iš tikrųjų yra puikus klausimas. Mervynas Kingas iš Anglijos banko yra sakęs, kad centrinė bankininkystė iš esmės ir turi būti nuobodi. Reikalas tas, kad jeigu ekonomika yra stipri, jeigu viskas veikia gerai, tai jau yra sėkmė. Mano tikslas yra padaryti ekonomiką kaip įmanoma nuobodesne. Juk per pastaruosius dešimt metų mes patyrėme kiek per daug jaudulio.
Vis dėlto, savo atlyginimą gauname ir už tai, kad spręstume situaciją, kai reikalai nesiklosto labai gerai. Įvykiai, kurie nuvedė mus į finansinę krizę ir nekilnojamo turto burbulo sprogimą, vyko tuose sektoriuose, kuriuos stebėjo centrinis bankas. Akivaizdu, kad tai mums tapo pamoka, jog, laiku neįsikišus, ekonomika gali patirti visa niokojančius padarinius, kurie paveikė milijonų žmonių gyvenimus.
Kita vertus, kai smogia recesija, valiutinė politika dažniausiai tampa vieninteliu miesto šerifu. Mes panaudojome finansinius stimulus, ir galima sakyti, jog nuo 2009-ųjų iki dabar, tie stimulai, kuriuos pasitelkė viso pasaulio centriniai bankai, buvo ypatingai svarbūs paskatinant verslus ir namų ūkius leisti pinigus, o ne juos taupyti. Tik palyginkime Didžiąją recesiją su kitais ekonominio lėtėjimo laikotarpiais, kai nedarbas siekdavo 20-25 proc. ir ilgam įstrigdavome gilioje depresijoje!
