Režisavo: James Wan. Vaidina: Patrick Wilson, Vera Farmiga, Madison Wolfe, Simon McBurney, Frances O‘Conor, Benjamin Haigh, Patrick McAuley
Šių dienų siaubo žanro genijus, režisierius, prodiuseris ir scenaristas Jamesas Wanas pagaliau, po trijų metų pertraukos nuo savo paskutinio siaubo filmo „Tūnąs tamsoje. 2 dalis“ , grįžta į kino ekranus su puikiai įvertinto siaubo filmo „Išvarymas“ tęsiniu, kuris labai rimtai pretenduoja tapti geriausiu žanro pavyzdžiu šiais metais.
Žymūs paranormalių reiškinių ekspertai ir tikri vaiduoklių medžiotojai, Edas ir Loreina Vorenai, gauna kvietimą atvykti į Angliją ištirti dar vieno nepaaiškinamo reiškinio. Londono priemiestyje, Enfilde, Hodgsonų šeimos namuose dedasi keisti dalykai. Namuose girdisi balsai, juda baldai, o taip pat karts nuo karto pasirodo ir šmėklos. Atrodo, kad šeimos gyvenamoji vieta apsėsta, o paranormalių reiškinių tyrėjai Vorenai tampa vienintele šeimos viltimi atsikratyti neprašytų svečių.
Po to, kai 2013 metais Jamesas Wanas pristatė, kai kurių kritikų teigimu, vieną baisiausių visų laikų siaubo žanro filmų „Išvarymas“, jis ne tik akimirksniu tapo pačiu geidžiamiausiu žanro kūrėju, režisieriumi, kuris su kiekviena juosta sugeba nustebinti gerbėjus ir kritikus bei uždirbti gražaus pinigo kino studijoms. Nors ir prireikė trijų metų, kad kino kūrėjas pagaliau pristatytų dar vieną istoriją apie Edą ir Loreiną Vorenus, tačiau laukimas pasiteisino. Kaip labai teisingai pastebėjo Peteris Hartlaubas iš „San Francisco Chronicle“, ši juosta yra daugiau nei geras siaubo filmas – tai yra tiesiog geras filmas, kuris patenka į siaubo žanrą.
Jau pirmajame filme režisierius labai meistriškai išnaudojo žanro arkliuką – staigaus gąsdinimo techniką (angl. jump scare), ką vėl sėkmingai panaudojo ir antrojoje. Svarbu ir tai, kad kino kūrėjas savo naujajame filme nepiktnaudžiauja staigiais momentais. Jis leidžia žiūrovams apsiprasti, atsipalaiduoti, įsijausti į veiksmą, ir tik po to sugeba neblogai sukrėsti. Tai ir yra didžiausia juostos magija. Regis, viskas taip paprasta, tačiau labai efektyvu ir dar kartą patvirtina, kad genialumas slypi paprastume.
Po to, kai 2013 metais Jamesas Wanas pristatė, kai kurių kritikų teigimu, vieną baisiausių visų laikų siaubo žanro filmų „Išvarymas“, jis ne tik akimirksniu tapo pačiu geidžiamiausiu žanro kūrėju, režisieriumi, kuris su kiekviena juosta sugeba nustebinti gerbėjus ir kritikus bei uždirbti gražaus pinigo kino studijoms.
Tačiau, kaip minėta, juosta yra daugiau nei paprastas žiūrovų pagąsdinimas ir pašiurpinimas. Šįkart laukia įdomi istorija, turinti šiokį tokį (labiau legendinį) pagrindą realybėje, kas irgi suteikia savotiško atradimo malonumo. Ko gero, vienas didžiausių komplimentų juostai turėtų tekti už tai, kad jai pavyko išvengti tų pačių jau labai pabodusių siaubo žanro šablonų, ypač kalbant apie vaidybą. Labai daug ką pasako tai, kad pagrindiniuose vaidmenyse ir vėl išvystame puikius aktorius Patricką Wilsoną ir Verą Farmigą. O ir kiti aktoriai bei jų atliekami personažai yra unikalūs ir įdomūs, o ne statistai, užpildantys juostos audinį, kol jiems ateina laikas tapti kokio nors antgamtinio siaubo aukomis. Taip pat išskirti galima jaunąją aktorę Madison Wolfe, kuri atliko šeimos dukters Džanet Hodgson vaidmenį. Taip pat filme sužibėjo ir Simonas McBurney, Frances O‘Conor, Benjaminas Haighas ir Patrickas McAuley.
Vienu iš svarbiausių pirmosios dalies elementų tapo kameros darbas. Šiame filme operatorius Donas Burgessas su kamera išdarinėja tikrus stebuklus. Kameros judesiai ir jos rakursai geba priartinti mus prie rodomo veiksmo, o taip pat vienu staigiu judesiu nuo jo nutolinti, todėl bežiūrint filmą galima pasijausti kaip kokioje karuselėje. Siaubo scenoms tai suteikia ypatingos magijos. Garso takelis, vėlgi, nenusileidžia pirmajai juostai, už ką padėkoti reikėtų kompozitoriui Josephui Bisharui, kurio meistriška ranka antrą sykį leidžia pajusti visą Wano stilistikos kino dvasią.
Ir tebūnie bus nelabai patenkintų juostos tęsiniu, ir tebūnie bus tikinančių, kad baisiausias dalykas filme yra siaubingi 8 dešimtmečio eros gėlėti tapetai ir Patricko Wilsono žandenos. Pirmosios dalies filmas nepranoksta, tačiau nėra ir visiška nesėkmė, kaip neretai nutinka su tęsiniais. Juosta pakankamai kokybiška tiek savo žanro rėmuose, tiek apskritai kinematografine prasme.
