Šimtmečio sukčius
2009-ųjų vasaros viduryje vienas didžiausių sukčių JAV istorijoje Bernis Madoffas buvo nuteistas 150 metų kalėjimo. Per keliasdešimt metų iš investuotojų jis išviliojo sunkiai suvokiamą 65 milijardų JAV dolerių sumą. Tikėtina, kad įžūli, nors ne kartą sukčių naudota Ponzi schema nebūtų išaiškėjusi iki šiol, jei pasaulyje 2008 m. nebūtų kilusi finansinė krizė, kurios metu investuotojai masiškai pradėjo atsiiminėti pinigus iš investicinių fondų, o naujų investuotojų nebeatsirado.

Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus mjr. Jono Šimkaus 50-osioms mirties metinėms
Lietuvos kariuomenės savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Šaulių sąjungos ugniagesių inspektorius, aktyvus Detroito lietuvių benduomenės ir Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Detroito skyriaus narys, šaulys, majoras Jonas Šimkus gimė 1889 m. vasario 1 d. Rytų Vydutaičių kaime, Kulmenų valsčiuje, Tilžės apskrityje ūkininkų Jono ir Elskės (merg. – Juozapaitytė) Šimkų šeimoje. Pakrikštytas buvo Piktupėnų lietuviškoje evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jo vaikystės ir brendimo metai praėjo senoje Rytprūsių Lietuvoje, kur vaikai augo ir žaidė kalbėdami lietuviškai. Daugumoje bažnyčių buvo meldžiamasi lietuviškai ir giesmės giedamos lietuviškos. 1905-1911 metais tame krašte lietuvybė buvo vyraujanti ir tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos valdžia pradėjo aktyviau vykdyti vokietinimo akciją. Jos vykdymui buvo panaudota bažnyčios, mokyklos ir kariuomenė. Šios akcijos rezultatai nebuvo palankūs lietuviams ir jau po kurio laiko vietos lietuviškas jaunimas ėmė krypti vokiečių pusėn.

Genialusis atominės energetikos pionierius
1942 metų gruodžio 2 dieną pirmą kartą buvo gauta grandininė branduolių dalijimosi reakcija ir išbandytas pirmasis branduolinis reaktorius. Toks pirmasis įrenginys, pavadintas pirmuoju Čikagos rentiniu arba katilu (angl. pile), buvo sudarytas iš urano ir grafito blokų. Dauguma darbų siejama su garsaus italų fiziko Enrico Fermi vardu.

Padėkos diena: mitai ir faktai
Tai viena iš garsiausių Amerikos istorijos scenų. Saujelė piligrimų ruošia didžiules lapkričio vaišes, kad padėkotų už gausų derlių ir pagerbtų pirmąją žiemą naujoje žemėje išgyventi padėjusius indėnus. Piligrimai ir indėnai drauge sėda už iškilmių stalo, ant kurio puikuojasi kalakutas, moliūgų pyragas ir spanguolių padažas. Kiek istoriškai teisingas yra toks pirmosios Padėkos dienos paveikslas? Pasirodo, nelabai. Štai labiausiai paplitę mitai apie vieną mėgstamiausių amerikiečių švenčių.

7 dalykai, kurių nežinojote apie I pas. karą pradėjusį žmogų
Šią savaitę pasaulis švenčia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Ko gero iš mokyklos laikų prisimenate, kad šis karas prasidėjo, kai Bosnijos sostinėje Sarajeve serbas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją. Istorikai Principo poelgį laiko esminiu Pirmojį pasaulinį karą paspartinusiu įvykiu. Vis dėlto, daugelis žmonių nežino svarbių šios istorinės asmenybės biografijos detalių. Pateikiame septynis įdomius faktus apie Pirmąjį pasaulinį karą sukėlusį serbą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui 30 metų
Spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) Steigiamojo suvažiavimo 30-mečiui paminėti skirti renginiai: Sąjūdžio žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno parodos „Dvi dienos, pakeitusios Lietuvą: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22-23 d.“ atidarymas bei apskritojo stalo diskusija „Sąjūdžio vizija ir realybė“.

Ar Ameriką atrado Leifas Eriksonas?
Kas atrado Ameriką? Niekas tiksliai nežino. Atsakymas dar priklauso ir nuo to, kaip jūs suprantate žodžius „atrasti“ ir „Amerika“. Juk šiose neaprėpiamose žemėse žmonės apsigyveno jau daugelį šimtmečių prieš europiečiams sužinant, kad tokios apskritai yra. Sugrįžęs į Europą 1493 metų pradžioje Kristupas Kolumbas papasakojo, ką buvo matęs per pirmąją savo kelionę į Ameriką. Tiksliau sakant, jis išsilaipino Vest Indijos salose. Tačiau Kolumbas nebuvo pirmas europietis, apsilankęs šiame nuostabiame „naujajame pasaulyje“. Grupė šviesiaplaukių skandinavų tikriausiai lankėsi Šiaurės Amerikoje 500 metų anksčiau.

Trumpa komandų palaikymo grupių istorija
Aistringi šokėjų pasirodymai jau seniai tapo neatsiejama įvairių sporto varžybų dalimi ir sirgalius džiuginančiu reginiu. Jos ritmingai šoka, mosuoja ryškiais kutais, skanduoja ir atlieka įvairiausius akrobatinius triukus. Sportinių komandų palaikymo grupių narės – ne tik dailios merginos. Palaikymo komandų šokius drąsiai galima vadinti sporto šaka, susidedančia iš šokių, gimnastikos ir akrobatikos elementų. Pasaulyje netgi vyksta tarptautinės palaikymo komandų šokėjų varžybos.

Karalius Mindaugas ir Karalius Gediminas - giminės
Lietuvos karalius Mindaugas labai nusipelnė lietuvių tautai, nes suvienijo daugumą  baltų žemių, jo įtaka buvo jaučiama Skalvijoje, Nadruvoje, Sūduvoje. Mindaugas pasižymėjo kaip geras karvedys, diplomatas ir politikas. Jam visada buvo svarbiausi lietuvių tautos ir valstybės interesai. Be to, Mindaugas buvo krikščionis iš išdidžiosios raidės. Jis lotynų kalba vedė korespondenciją su daugeliu Europos šalių. Susirašinėjo su Romos popiežiumi, išsirūpino jo malonę ir globą. 1251 m. Lietuva buvo paskelbta karalyste, o 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karaliumi. Jo biografija apgaubta nežinios šydu su daug neatsakytų klausimų. Tiksli Mindaugo gimimo data irgi nežinoma, bet manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 m., o mirė 1263 m.

Jonas Paulius II
Jonas Paulius II (tikrasis vardas Karol Józef Wojtyła; 1920 m. gegužės 18 d. – 2005 m. balandžio 2 d.) – nuo 1978 m. spalio 16 d. iki pat savo mirties buvo beveik 27 metus valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės popiežiumi ir antru pagal pontifikavimo trukmę popiežiumi. Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausiu XX a. lyderiu, ypač svarbia asmenybe griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judėjais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Karolis Jozefas Wojtyła gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicuose, nedideliame mieste 50 kilometrų nuo Krokuvos. Jo motina mirė 1929 m. Vyresnysis brolis Edmundas, gydytojas, mirė 1932 m., o jo tėvas, karininkas, – 1941 m. Pirmąją Komuniją būsimasis popiežius priėmė 9 metų, Sutvirtinimo sakramentą – 18. Baigęs Vadovicų Marcin Wadowita mokyklą, 1938 m. įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą ir dramos mokyklą. Okupavę Lenkiją naciai 1939 m. uždarė universitetą, ir jaunajam Karoliui, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui ir išvengtų deportacijos į Vokietiją, teko dirbti karjere (1940–1944 m.), vėliau - chemijos gamykloje. 1942 m., pajutęs pašaukimą į kunigystę, jis ėmė studijuoti pogrindinėje Krokuvos seminarijoje, vadovaujamoje Krokuvos arkivyskupo kardinolo Adamo Stefano Sapiehos. Tuo pačiu metu jis buvo vienas iš pogrindinio „Rapsodijos teatro“ pradininkų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tęsė savo studijas Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Jogailos universiteto Teologijos fakultete. 1946 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje jam buvo suteikti kunigo šventimai. 1948 m. Romoje apgynė teologijos daktaro disertaciją apie tikėjimo sampratą šv. Kryžiaus Jono kūriniuose. Šiuo laikotarpiu vykdė pastoracinę tarnybą tarp Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos lenkų imigrantų. Tais pačiais metais grįžo į Lenkiją, iki 1950 m. dirbo vikaru įvairiose Krokuvos parapijose ir universiteto studentų kapelionu, po to tęsė teologijos ir filosofijos studijas. 1953 m. apgynė tezę „Apie galimybės pagrįsti katalikų etiką etine Maxo Schelerio sistema įvertinimą“ Liublino katalikiškajame universitete. Vėliau tapo moralinės teologijos ir socialinės etikos profesoriumi Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Liublino Teologijos fakultete. 1958 m. liepos 4 d. popiežiaus Pijaus XII buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru ir arkivyskupo Baziako 1958 m. rugsėjo 28 d. įšventintas vyskupu Krokuvos Vavelio katedroje. 1964 m. sausio 13 d. popiežiaus Pauliaus VI nominuotas Krokuvos arkivyskupu, 1967 m. birželio 26 d. – pakeltas kardinolu. Kaip kardinolas Karolis Wojtyła svariai prisidėjo prie Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes rengimo, dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose. Pradėjo pontifikatą 1978 m. spalio 16 d. Būdamas popiežiumi jis beatifikavo 1 340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, arba daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Įdomu tai, kad nė vienas popiežius nėra susitikęs su tiek daug žmonių kaip Jonas Paulius II: daugiau negu 17 600 000 maldininkų dalyvavo trečiadieniais vykusiose bendrosiose audiencijose, kurių buvo surengta per 1 160. Į šį skaičių neįeina visos kitos ypatingosios audiencijos ir religinės apeigos (daugiau negu 8 milijonai maldininkų vien per 2000-uosius Didžiojo jubiliejaus metus), taip pat neįskaičiuoti milijonai tikinčiųjų, kuriuos jis sutiko per savo pastoracinius vizitus Italijoje ir visame pasaulyje. Neužmirština ir gausybė kitų valstybių aukščiausiųjų pareigūnų, su kuriais jis susitiko per 38 oficialiuosius vizitus ir 738 audiencijas bei susitikimus su valstybės galvomis, taip pat 246 audiencijas bei susitikimus su ministrais pirmininkais. Jis taip pat buvo vienas daugiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Popiežius Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę pontifiko pagerbti susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių. 2014 m. balandžio 27 d. kartu su popiežiumi Jonu XXIII paskelbtas šventuoju.

Edith Piaf
Editos Piaf gyvenimas buvo baisus ir gražus, ryškus ir trumpas, nepaisant gausybės parašytų biografijų, vis dar pilnas paslapčių. Toks, kokia buvo ir jo pradžia šaltą 1915-ųjų gruodžio 19-osios naktį. Policininkas, patruliavęs Paryžiaus Belvilio rajone, išgirdo riksmus. Tiesiog gatvėje gimdė moteris. Taip, anot legendos, į pasaulį atėjo busimoji didi dainininkė.  Editos, kuri, anot kitų šaltinių, gimė normalioje ligoninėje, motina buvo nevykusi aktorė Anita Majar, vaidinusi Linos Marsa pseudonimu, tėvas - gatvės akrobatas Luji Gasijonas. Kai gimė duktė, jis buvo fronte - vyko Pirmasis pasaulinis karas. Deja, labai greitai Anita nusprendė, kad motinystė - ne jos pašaukimas, ir atidavė dar visai mažutę Editą auklėti savo tėvams alkoholikams (pati ji irgi nevengė taurelės.) Sąlygos, kuriomis augo mergaitė pirmuosius dvejus metus, buvo, švelniai pasakius, šiurpios. Kad neverktų ir gerai miegotų, seneliai jai į pieną maišydavo vyno, o kad nepasigautų jokios infekcijos - beveik nemaudė. Po dvejų metų iš fronto grįžęs Editos tėvas nedelsdamas išvežė distrofijos išsekintą kūdikį į Normandiją pas savo motiną. Tiesa, ji dirbo virėja viešnamyje, bet čia Editą bent mylėjo - ir ne tik senelė, bet visos ten dirbusios moterys. Jos kaip tik ir pastebėjo, kad mažylė akla. Gydytojo diagnozė nuskambėjo kaip nuosprendis: mergaitė niekada nebematys. O Edita tuo metu išsiugdė ypatingą rankų jautrumą. Jų judesiai po daugelio metų taps neatsiejama dainininkės Piaf sceninio įvaizdžio dalimi. Kartą senelė nusivežė mergaitę į Karmel de Lizė miestuką, prie Šventosios Teresės kapo. Po kelių dienų įvyko stebuklas: šešiametė Edita praregėjo. Netrukus tėvas pasiėmė ją į Paryžių. Jiedu drauge dirbdavo miesto aikštėse: jis linksmino publiką akrobatiniais triukais, ji - dainomis. Tėvas mėgo išgerti, todėl sulaukusi 15-os Edita nuo jo pabėgo ir pradėjo savarankišką gyvenimą. 1935 metai ją gatvėje pastebėjo Lujis Leplė, kabareto „Le Gerny“ Eliziejaus laukuose savininkas. Jis pakvietė merginą ne tik pasirodyti kabareto programoje, bet ir išmokė dainuoti su akomponuotoju, dainų režisūros, scenos manierų, koncertinių kostiumų pasirinkimo. Leplė net sugalvojo 147 cm ūgio Editai sceninį pseudonimą - La Mome Piaf, arba Mažasis Žvirblelis. Pirmieji jos pasirodymai sulaukė grandiozinio pasisekimo. Praėjus vos metams dainininkė jau dalyvavo dideliame koncerte „Medrano“ cirke. Poetas ir dainų tekstų autorius Reimonas Aso tapo antruoju Editos globėju kelyje į šlovę. Taip pat draugu ir mylimuoju. Aso skrupulingai lipdė merginos įvaizdį bei stilių, mokė ją ne tik visų pramogų verslo subtilybių, bet ir gyvenimo, specialiai jai sukūrė ne vieną hitą. Aso pareikalavus, dainininkė pasikeitė ir pseudonimą: Žvirblelis tapo Edita Piaf. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Edita jau buvo išsiskyrusi su Reimonu Aso. Karo metais ji dažnai koncertuodavo Vokietijoje karo belaisvių stovyklose. Dainos buvo priedanga ypatingai misijai: E. Piaf po koncertų mielai fotografuodavosi su prancūzais belaisviais, o vėliau pagal tas fotografijas būdavo klastojami asmens dokumentai iš nelaisvės pabėgusiems kariams. Grįžusi į stovyklą su nauju koncertu Edita išdalydavo dokumentus belaisviams. 1958 metais prasidėjo garsieji dainininkės pasirodymai Paryžiaus „Olimpijos“ koncertų salėje. Jie buvo neįtikėtinai sėkmingi. Paskui laukė 11 mėnesių gastrolės po Ameriką, grįžus - vėl „Olimpija“ ir Prancūzijos turas. E. Piaf balsas skambėjo po visą pasaulį, tačiau gastrolės dainininkę sekino. Be vis dažniau aplankančios vienatvės Edita kamavo rimtesnės bėdos. Keleri metai iki pasirodymų „Olimpijoje“ E. Piaf pateko į dvi automobilio avarijas. Gydantis jai buvo suleista tiek morfijaus, kad dainininkė tapo priklausoma nuo šio narkotiko. Visa tai smarkiai pakenkė sveikatai. 1962 metų rugsėjo 25 dieną, kai dainininkė surengė savo garsųjį koncertą Eifelio bokšte, kur jai plojo visas Paryžius, ji jau žinojo, kad serga nepagydoma liga. Dainininkei tuo metu buvo 47-eri. „Aš mirsiu tą dieną, kai nebegalėsiu dainuoti“, - ryžtingai kartojo ji. Paskutinį kartą Piaf scenoje pasirodė 1963-ųjų kovo 18 dieną. Žiūrovai plojo jai penkias minutes stovėdami. Iš gyvenimo E. Piaf išėjo 1963 metų spalio 11 dieną: mirė ant paskutiniojo savo vyro - 26-erių metų graiko Teofanio Lambuko - rankų, praėjus metams po vestuvių. Į Paryžiaus Per Lašezo kapines susirinko daugiau nei 40 tūkstančių žmonių. Gėlių buvo tiek, kad jie buvo priversti žengti tiesiai per jas.

TOP 10 mirtinų Džeimso Bondo priešininkų
Nuo to momento, kai Ianas Flemingas 1952 metais pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną „Casino Royale“, šnipų fantastikos pasaulis pasikeitė kardinaliai. Neprilygstami autoriaus įgūdžiai sukurti negailestingus bei išskirtinius piktadarius jam atnešė sėkmę, didžiulę skaitytojų auditoriją bei Holivudo susidomėjimą. Apžvelkime pikčiausius Džeimso Bondo priešus. Daktaras Ne (Dr. No). Josephas Wisemanas, kuris už savo sceninį intensyvumą yra vadinamas šiurpiausiu amerikiečių teatro aktoriumi, įtikinamai suvaidino tituluotą protinguolį pirmajame Bondo filme, 1962 metais. Piktadarys daktaras yra iškart atpažįstamas iš savo keistų metalinių rankų. Nepaisant pripažinimo, kurio susilaukė po šio vaidmens, yra teigiama, jog aktorius savo sukurtą personažą netgi niekino. Auksapirštis (Goldfinger). Auksapirštis yra turbūt vienas iš linksmiausių piktadarių, kuris grasino pasaulio gerovei. Profesionalaus aukso kontrabandininko vaidmenį iš pradžių turėjęs vaidinti Orsonas Wallesas, užsiprašė per didelio honoraro, todėl buvo pakeistas vokiečių aktoriumi Gertu Fröbe. Jam nesusitvarkius su fonetiškai sunkiu anglišku tekstu, blogietis buvo įgarsintas kito aktoriaus. Veikėjas bene geriausiai žinomas dėl savo originalios frazės „Ne, pone Bondai. Aš tikiuosi, kad jūs mirsite“, kuri, beje, nė karto nebuvo panaudota Flemingo romane. Ernstas Stavro Blofeldas (You Only Live Twice). Labiausiai įsimintinus Blofeldus suvaidinos aktoriai Donaldas Pleasence’as, Telly Savalasas, Charlesas Gray ir Christophas Waltzas. Iš šių keturių, Pleasence’o interpretacija filme „Gyvenk du kartus“ yra geriausiai žinoma žiūrovams ir už tai galima dėkoti Ostino Pauerso komedijoms, pašiepiančioms jo pliką galvą bei randą ant veido. Kananga (Live and Let Die). Aktorius Yaphetas Kotto suvaidino dvigubą vaidmenį filme „Gyvenk ir leisk mirti“, daktaro Kanangos – korumpuoto Karibų diktatoriaus, ir pono Didžiojo – narkotikų barono. Romane personažas yra nusakomas kaip žvėriškai nutukęs, geltonų akių, pilkos odos bei turintis galvą su lyg dvejomis normalaus žmogaus. Kotto versija neatsiejama nuo absurdiškos personažo išvaizdos bei charizmatiškai stilingos blogio dozės. Francisco Scaramanga (The Man with the Golden Gun). Šiame 1974-ųjų filme Bondo vaidmenį atlikusiam Rogeriui Moore’ui, iššūkį metė aktorius Christopheris Lee, suvaidinęs blogietį Scaramanga. Lee suvaidino eruditą, samdomą žmogžudį, kurio pasirinktas ginklas yra dvidešimt keturių karatų pistoletas. Augęs šeimoje, kurioje abu tėvai buvo cirko artistai, personažas yra žinomas dėl savo trečio spenelio bei įpročio pasimylėti prieš žudant. Nors romane Scaramanga yra nusakomas kaip mafijozas, filme yra išryškintas jo noras užvalgyti pasaulį. Hugo Drax (Moonraker). Pradžioje serą Hugo Draxą vienuoliktame Džeimso Bondo filme turėjo vaidinti legendinė britų žvaigždė Jamesas Masonas, tačiau pasikeitus aplinkybėms šį vaidmenį gavo Michaelas Lonsdale'as, nes tai buvo finansiškai patogesnis variantas. Atitolęs nuo raudonplaukio, į beždžionę panašaus, vulgaraus blogiečio, kuris buvo piešiamas romane, šis aktorius sukūrė švelnų, arogantišką aristokratą, su nenusakoma panieka žmonijai. Maxas Zorinas (A View to a Kill). Christopheris Walkenas yra suvaidinęs daugybę šaltakraujų psichopatų, tačiau vienas iš geriausiai žinomų – beprotis platininiais plaukais, kurį jis suvaidino keturioliktame Bondo filme. Gimęs po nepavykusio eksperimento, Zorinas vysto planą sugriauti Silicio slėnį ir tai sukuria siužetą keturioliktajam Džeimso Bondo filmui. Nors pradžioje šis vaidmuo buvo pasiūlytas Davidui Bowie, sunku įsivaizduoti šiame amplua ką nors kitą. Elektra King (The World Is Not Enough). Vienas iš retų atvejų, kai blogietis Bondo filme yra moteris. Prancūzų aktorė Sophie Marceau devynioliktajame filme visus nustebina atskleisdama, jog nėra eilinis agento 007 aistros objektas, o tik naudoja savo moteriškus kerus siekdama priartėti prie Bondo ir jį žiauriai sunaikinti. Jos bandymas nužudyti jį antikvarinėje kankinimų kėdėje, iki šiol yra  laikomas viena įspūdingiausių ir žiauriausių scenų Bondiados istorijoje.   Le Chiffre (Casino Royale). Rašalo juodumo plaukai, kraujuojanti akis bei liesas blyškumas priverčia šį personažą supanašėti su lavonu. Danų aktoriaus Madso Mikkelseno įkūnytas paslaptingasis teroristas Le Chiffre veda agentą 007 prie jo galimybių ribos, metodiškai jį kankindamas siekiant išgauti informaciją. Šį personažą pripildęs sadizmo, aktorius visus nustebino taip pat gavęs žmogėdros Hanibalo vaidmenį. Raoulis Silva (Skyfall). Javieras Bardemas nepaisė jokių ribų vaidindamas kibernetinį teroristą. Kerštingasis Silva visose situacijose, ar tai būtų metro avarija ar Bondo viršininkės nužudymas, yra vienu žingsniu pirmiau nei filmo herojai. Aktorius savo tekstą išvertė į gimtąją, ispanų kalbą, kad geriau pasiruoštų vaidmeniui bei į jį įsigilintų.