Lino ir Vidos Orentų tėvai į JAV pabėgo Antrojo pasaulinio karo metu. Abu sutuoktiniai jau gimė Amerikoje, tačiau abu jie puikiai kalba lietuviškai ir pirmiausiai save laiko lietuviais, tik po to JAV piliečiais. Pagarbą savo kilmei jie perėmė iš tėvų.
„Šeimose kalbėdavome tik lietuviškai. Pradėję lankyti darželį, kalbėjome tik lietuviškai, anglų kalbos visai nemokėjome. Į Lietuvą pirmą kartą atvykau 1989 m. Dar buvo sovietiniai laikai, bet jau jautėsi laisvės dvasia. Tuo metu Amerikoje mes save labai aiškiai įvardijome lietuviais ir intensyviai bendravome su JAV senatoriais, su prezidentu Ronaldu Reiganu, kad JAV palaikytų Lietuvą. Ir šiandien su džiaugsmu grįžtame į savo tėviškę, kurioje galime laisvai kalbėti lietuviškai. Nepakartojamas jausmas būti tarp savų žmonių. Čia turėjo būti mūsų namai, deja, mūsų tėvai negalėjo čia likti. Tačiau kaskart, atvykęs į Lietuvą, aš jaučiuosi grįžęs namo. Ne kartą jau esame svarstę buto įsigijimo klausimą Lietuvoje, kad galėtume čia lankytis gana dažnai. Juk pasaulis dabar labai mobilus, o ilgas skrydis mūsų negąsdina. Visiškai persikelti į Lietuvą būtų galbūt sudėtinga, visas finansinis gyvenimas sustyguotas Amerikoje“, - pasakojo pašnekovas.
Jo teigimu, per keletą dešimtmečių Lietuva labai pažengė į priekį. Vienintelis dalykas, kuris jam kelia nerimą, - kad žmonės nesaugo savo gimtosios kalbos, įsileidžia labai daug anglų kalbos žodžių.
Pasak sutuoktinių, mūsų kalba labai turtinga – nejaugi negalime rasti savų žodžių, kad turime perimti svetimus? Pavyzdžiui, kodėl automobilių stovėjimas vadinamas parkingu, o vasarnamis Nidoje – kotedžu? Orentų kalba, kaip jie patys atviravo, liko užkonservuota – išlikusi tokia, kokia buvo 40-aisiais.
Kaip teka lietuvių gyvenimas Amerikoje? „Visos lietuviškos bendruomenės vienijasi aplink parapijas. Bažnyčios – mūsų kultūros centrai. Šeštadieniais žmonės atveža savo vaikus į lietuvišką mokyklėlę, kad šie bent suprastų tėvų kalbą, sekmadieniais būna mišios, po jų bendraujame, rengiame pobūvius, koncertus, švenčiame tautines šventes. Mūsų vaikai turi integruotis į Amerikos visuomenę, bet stengiamės jiems suteikti kuo daugiau progų susieiti, susipažinti, pasikalbėti lietuviškai. Mūsų tikslas, kad jie susituoktų tarpusavyje ir sukurtų lietuviškas šeimas. Statistiškai prarandame 50-70 proc. aktyvių lietuvių, tačiau tai, kas mums liko, yra labai stiprus branduolys. Bet kuriame dideliame Amerikos mieste yra bent viena lietuviška parapija, o kai kur – net kelios. Mūsų vaikai lanko įvairius lietuviškus būrelius, vasarą praleidžia lietuvių stovyklose, Ugnė, kuri vyriausia, dirba mokytojos padėjėja šeštadieninėje mokyklėlėje, o šiemet išreiškė norą savanoriauti stovykloje Lietuvoje. Todėl šiandien ir esame čia“, - teigė L. Orentas.
Pirmą kartą vaikus pamatė jau atvažiavę jų pasiimti
Tris vaikus iš vienos šeimos Orentai įsivaikino prieš 10 metų. Tuo metu Ugnei buvo septyneri, Stasiui penkeri, o Miglei ketveri. Paklausti, ar nesinorėjo gauti kūdikio, kurį galėtų lipdyti nuo pradžių, sutuoktiniai atviravo: kokie tėvai to nenorėtų, bet jie nusprendė tokios sąlygos nekelti ir iš karto prašyti dviejų vaikų. Jie iškėlė vienintelę sąlygą – vaikai turi būti lietuvių kilmės ir kalbėti lietuviškai, todėl gavę pasiūlymą įsivaikinti rusakalbius atsisakė. Tiesa, proceso eigoje koregavo savo prašymą ir dėl lyties.
„Kai pasiūlė du berniukus, iš žmonos akių mačiau – ji tikrai tikėjosi, kad viena bus dukrelė. Mat dar patys savęs gerai nepažinojome, ne iki galo supratome savo lūkesčius. Kaip atsirado trys vaikai? Tarnybos darbuotoja kartą paskambino ir sako: „Prisėsk, turiu rimtą pasiūlymą“. Esą ką mes manome apie tris. Aš iš karto pasakiau „taip“, bet darbuotoja liepė gerai pagalvoti. Tuomet paklausiau žmonos, o Vida taip pat ilgai nesvarstydama sutiko. Susituokę mes patys planavome turėti tris-keturis vaikus, todėl skaičius mūsų negąsdino.
Visas įvaikinimo procesas užtruko beveik pusantrų metų, tačiau man atrodo, kad tai normalu. Tvarka Lietuvoje yra labai griežta. Neleidžiama pamatyti vaikų, jų aplankyti, kol nėra viskas formaliai nuspręsta. Ir tai protinga. Žinau, kad kitos šalys persiunčia ir vaikų nuotraukas, ir vaizdo įrašus, o Lietuva pateikia tik jų duomenis be nuotraukų, kad neliktų vietos subjektyvumui. Norima, kad įtėviai rimtai nuspręstų“, - prisiminė L. Orentas.
Vida pasakojo, kad vaikai prie naujos aplinkos prisitaikė labai greitai, iškart vieni kitus pamilo. Įtėviai dar Lietuvoje jiems smulkiai papasakojo apie gyvenimą Amerikoje, rodė namų, giminaičių, senelių nuotraukas. Taigi atvykę jie jau atpažino aplinką, atpažino senelių veidus. Ugnė tuoj pat pradėjo eiti į mokyklą – į antrą klasę, Stasys – į darželį.
Amerikiečių paauglių gyvenimas lietuvaičių akimis
Ugnė iki šiol prisimena, kaip džiaugėsi, kad atsirado žmonės, kurie sutiko juos visus tris įvaikinti. Labiau nerimavo Stasys, prisibijodamas nežinios, į kurią juos šie nepažįstami žmonės išveš.
„Man buvo labai svarbu būti su savo sese ir broliu. Aš buvau vyriausia ir jaučiausi už juos atsakinga. Tuo metu be tėvų gyvenome apie trejus metus. Kai patekome į globos namus, po to – pas globėją, jie nė karto mumis nesidomėjo. Lietuvybė man labiau parūpo dabar, kai labiau subrendau. Būdama mažesnė nelabai apie tai mąsčiau. Šiandien atvykti į Lietuvą man labai smagu – juk čia aš gimiau, tariau pirmus žodžius. Tačiau ir Amerikoje prisitaikyti nebuvo sudėtinga. Nors iš pradžių nesupratau nė žodžio angliškai, mąsčiau, kad jie visi žino, kad esu maža ir ką tik atskridau į Lietuvą. Aš tiesiog kopijuodavau, ką daro kiti. Dabar angliškai susikalbu laisvai, tik sunku paaiškinti lietuviškus patiekalus ar su lietuvybę susijusias veiklas. Tačiau visi mano draugai žino, kad esu lietuvė. Šeštadieniais pusę dienos dirbu lietuviškoje mokyklėlėje, lankau lietuviškus skautų, ateitininkų būrelius ir turiu daug kitų veiklų.
Pastebėjau, kad lietuviai visada kuo nors užimti, ką nors veikia. Tuo tarpu daug mano bendraamžių amerikiečių savaitgalį praleidžia namuose prie kompiuterio ir televizoriaus, iš esmės nieko neveikia. Sakyčiau, jų gyvenimas neįdomus, o lietuviai nuolat ką nors veikia, renkasi, kažką organizuoja, per atostogas važiuoja į įvairias stovyklas, dalyvauja jaunimo organizacijų veikloje“, - atviravo septyniolikmetė.
Prieš keletą metų Ugnė mokykloje laimėjo pirmą vietą rašinėlių konkurse. Reikėjo aprašyti žmogų, kurį mokinys laiko savo gyvenimo herojumi ir prisimena kaip gerą žmogų. Mergina rašė apie savo biologinius tėvus, kuriems dėkinga už tai, kad šie leido ją su seserimi ir broliu įvaikinti kitiems, pasirašė šiam veiksmui reikalingus dokumentus, taip suteikdami galimybę jiems geresnio gyvenimo galimybę.
Po kelių metų pirmą vietą panašiame rašinėlių konkurse laimėjo Miglė. „Aš rašiau apie Ugnę, kuri, kai dar buvome Lietuvoje, darė viską, kad mes visi trys liktume kartu. Jai teko dalyvauti teisme ir stovėti prieš teisėjus, tačiau ji buvo užsispyrusi, kad sutiks būti įvaikinta tik tuo atveju, jei mes visi kartu būsime įvaikinti“, - prisiminė mergaitė.
Orentai įsitikinę, kad Lietuva neturėtų bijoti atiduoti vaikų įvaikinimui užsienio lietuviams. „Mes esame geri žmonės, norėjome turėti didelę šeimą ir dėkojame Dievui, kad galėjome įsivaikinti lietuvius, o ne kokios nors kitos tautybės vaikus. Jei neturėtume tokios galimybės, mūsų šeima nebūtų likusi lietuviška“, - įsitikinęs šeimos tėvas.
Jis taip pat patvirtino, kad Amerikoje gyvenančių lietuvių ir pačių amerikiečių gyvenimo būdas labai skiriasi.
„Mes daug aktyvesni, gyvename pagal savo taisykles. Turime tikslą išsaugoti savo tapatumą ir viską jam pajungiame. Svarbiausia į lietuvybės puoselėjimo veiklą įtraukti jaunimą – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nes be jo ateities nebus. Blogai, kad jaunimas bėga iš Lietuvos, jam trūksta veiklos, kad pajustų norą likti. Ir yra puikių pavyzdžių, kai Amerikoje užaugę lietuviai grįžta ir dirba savo šaliai, pavyzdžiui, Gintė Damušytė tapo Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktore, neseniai į kunigus buvo įšventintas taip pat Amerikoje gimęs Lukas Laniauskas“, - vardijo pašnekovas.
Pats L. Orentas buvo Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkas, ilgametis tarybos narys, o užbaigęs kadenciją pasinėrė į Šaulių sąjungos veiklą.
Inga Saukienė
