Socialinius tinklus supurčiusi Girkino-Strelkovo ir jo jaunos sutuoktinės nuotrauka, regis, neturi nieko bendra su Ukraina. Maskva, blondinė, liftas, asmenukė... Ir tik užrašas ant iPhone „Naujarusija“ primena apie tai, kad prieš mus – žmogus, kuris savo „gyvenimo sėkmės“ pagrindu pavertė jam svetimos šalies žmonių mirtis ir sielvartą. Ankščiau šį mėnesį, spalio 6-ąją, Girkinas davė interviu vienam iš separatistinių interneto šaltinių. Interviu metu, jis tiesiai pareiškė, kad projektas „Naujarusija“ yra uždarytas, o pačios Naujarusijos – kaip vyriausybinio, autonominio ar kokio nors kitokio darinio – niekada ir nebuvo. Buvo tik putiniškas miražas, politinis-technologinis profesionalių diversantų ir manipuliatorių darbas. Tad dėl kokios priežasties Donbaso gyventojai, visą gyvenimą nugyvenę Ukrainos teritorijoje (dar daugiau – siekę įrodyti savąją Ukrainos istorijos, kultūros, savo supratimo apie šalies ateitį, versiją), patikėjo propagandininkų pasakojimais ir paėmė į rankas ginklus?
Cituoju Girkiną: „Projektas „Naujarusija“ visiškai ir galutinai uždarytas. Be Rusijos paramos, ukrainiečių armija pajėgi sutriuškinti ginkluotas kovotojų pajėgas Donbase per tris dienas“. Verta dėmesio tai, kad „sukilę Donbaso gyventojai“ paties Girkino yra pavadinami „kovotojais“. Taip pat labai svarbu ir tai, kad žmogus, stovėjęs prie „naujarusiškojo pavasario“ ištakų, pagaliau pasakė du labai svarbius dalykus: pirmiausia, jis patvirtino, kad rusų karinės pajėgos tikrai yra (ar buvo) dislokuotos ukrainietiškame Donbase; o antra – labai aiškiai pasakė, kad jei rusų pajėgos neremtų „kovotojų“, tai Ukrainai pavyktų savo teritoriją išvalyti nuo karinių gaujų, jei ne per tris dienas, tai vis tiek ganėtinai greitai. Kadaise, kitame savo interviu, Girkinas prisipažino, kad tai jis pats, kartu su 50 kadrinių rusų karininkų, užėmė Slavianską ir padėjo pamatus „Naujarusijos“ projektui. Nesunku susigaudyti, kad tokia operacija negalėjo būti asmeninė rekonstruotojo mėgėjo Igorio Girkino iniciatyva. Tai buvo suplanuota agresija, dėl kurios aplinkybių ir detalių buvo susitarta Rusijos Generalinio štabo kabinetų tyloje. Ir vis dėlto, tomis pirmosiomis dienomis buvo sunku nepastebėti, kad iš tiesų daug vietinių Donbaso ir Luhansko gyventojų išėjo į gatves, skandavo „Rusija“ ir dėkojo Putinui už tai, kad jis išgelbėjo juos nuo „Kijevo chuntos“. Tenai buvo daug provokatorių, užvedančių minią, daug specialiai nusamdytų ir iš Rusijos atvežtų statytinių, tačiau daugumą džiaugsmingai skanduojančiųjų vis dėlto sudarė vietiniai gyventojai. Kas gi nutiko? Kodėl matydami ginkluotus žmones, slepiančius veidus po kaukėmis ir vilkinčius akivaizdžiai karinėmis uniformomis su pašalintais atpažinimo ženklais, Donbaso gyventojai nesijautė patekę į pavojų?
Tam, kad tai būtų galima paaiškinti, būtina grįžti šiek tiek į praeitį, į 2004-uosius metus, ir pažvelgti į Viktoro Janukovyčiaus prezidento rinkimų kampaniją. Tuometinis ministras pirmininkas save pozicionavo kaip „Donbaso darbininkų kandidatą“, kaip „savą vaikiną“ rytų ir pietų Ukrainos gyventojams. Maskvos politinės inžinerijos specialistai tam tikslui sukūrė pakankamai sudėtingą propagandinę mašiną, sudarytą iš lozungų apie „Donbasą, kurio niekas niekada neparklupdė“, plakatų su kito kandidato, Viktoro Juščenkos, aprengto nacių uniforma, atvaizdu, ir pakankamai mėgėjiškai sumontuoto vaizdo klipo, kuriame Julija Timošenko neva reikalauja „aptverti Donbasą spygliuota viela“ (iš tiesų, ten buvo užfiksuota vietinio Rytų ir Pietų elito pasipiktinimo banga dėl tokio jos „raginimo“, be jokių nuorodų į pačios Timošenko kalbą). Ukrainiečių padalinimas į „fašistus“ ir „antifašistus“ pagal jų rinkimines simpatijas prasidėjo dar tada, 2004-aisiais. Be to, Kremliui artimi žmonės sąmoningai vadino savo pačių „rėmėjus“ trečiarūšiais ir menkais, tokiu būdu apeliuodami ne į jų orumą, o į pamintą savimeilę. Propagandininkai sąmoningai kurstė vietinių neapykantą ukrainiečių visuomenei.
Vienas iš rusų politinių inžinierių, dalyvavęs tuometinėje rinkiminėje kovoje Viktoro Janukovyčiaus pusėje, su pasididžiavimu ne kartą pareiškė, kad būtent jis yra liūdnai pagarsėjusio ir kiekvienam ukrainiečiui gerai pažįstamo „trijų rūšių Ukrainos“ žemėlapio autorius. Kalba eina apie pakeistą rinkiminį žemėlapį, paskelbtą Centrinės rinkiminės komisijos, kuriame atsispindi prezidento rinkimų rezultatai. Donbaso gyventojams tas žemėlapis buvo „truputį“ perdarytas. Regioniniai rytų ir pietų Ukrainos televizijos kanalai transliavo „modernizuotą Ukrainos žemėlapio versiją“, kuriame vakarinė šalies dalis buvo pažymėta skaičiumi „1“, centras – „2“, o rytai ir pietūs – „3“. Žiūrovams buvo aiškinama, kad Juščenka, maidaniečiai ir dar velniai žino kas, laiko juos trečiarūšiais žmonėmis. Kaip po tokio reportažo nepasijausti pamintu ir pažemintu?
Reikia pasakyti, kad Ukrainos suskaldymo propagandinė kampanija, kurią užkūrė rusų politiniai inžinieriai 2004-aisiais, išgąsdino net visko mačiusius „doneckiečius“. Centrinis Viktoro Janukovyčiaus rinkiminis štabas atsisakė nuo jų paslaugų. Vieno iš Janukovyčiaus rinkiminių štabų vadovas Jurijus Krilis tą įvykį pakomentavo šitaip: „Mūsų kandidatas ir mes supratome, kokią žalą jie (Kremliaus lėlininkai) padarė su savo politinėmis technologijomis. Ukraina buvo ne tik jų padalinta į tris rūšis, tai galima tęsti be pabaigos iki nežinia ko...“ Būtent! Prabėgus dešimčiai metų Girkinas-Strelkovas kaip tik ir pratęsė tai, kas prasidėjo nuo nedidelio proto kandidato į prezidentus iš Donbaso.
Bet kokia propaganda taikosi į pačias giliausias žmonių baimes ir troškimus. Ji yra emociškai pakrauta, o protas ją priima be jokios racionalios kritikos. Specialiai parinkti raktiniai provokuojantys žodžiai nukelia vaizduotę prie seniai žinomų sąvokų: taika, meilė, fašizmas, karas. Mums visiems yra gerai žinomas šis manipuliavimo elgesiu mechanizmas. Tėvai visame pasaulyje gąsdina vaikus pabaisomis, „grobiančiomis nepaklusnius vaikus“, o paperka Kalėdų seneliu ir jo pagalbininkais elfais. Tokios tėvų manipuliacijos tikslas – pastūmėti vaikus daryti tai, ko šie nenori daryti. „Nenori“ – tai yra labai svarbus faktas. Manipuliacija visada reiškia padaryti taip, kad žmogus darytų tai, kas yra numatyta manipuliatoriaus planuose, tačiau pačiam manipuliuojamajam yra visiškai nereikalinga.
Ar į gatves su gėlėmis sutikti diversantų išėję žmonės norėjo karo savo pačių namuose? Aišku, kad ne! Ar jie suprato, kad „žalieji žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų – tai rusų kariškiai? Tikrai taip. Kaip tik todėl Donbaso žmonės taip džiaugėsi iš Rusijos atsiųstais „savanoriais“, manydami, kad rusų kariškiai apsaugos juos nuo konflikto su centrine Kijevo valdžia. Žmonės, kurie beveik dešimtmetį buvo gąsdinamai „banderininkais“, „prievartine ukrainizacija“, kuriems iš visų pusių buvo aiškinama, kad iš tiesų nepriklausomoje Ukrainoje jų laukia vergų, „trečiarūšių, nepilnaverčių žmonių“ dalia, kuriuos rusų televizijos kanalų pagalba viliojo grįžti į „sovietinę tautų šeimą“ – paprasčiausiai negalėjo žinoti ir suprasti, kad jais kažkas manipuliuoja dėl savų tikslų. Baimė ir troškimas – geriausias profesionalaus manipuliatoriaus afrodiziakas.
Beje, apie tikslus. Girkinas pasisakė ir apie juos. „4,5 milijono Donbaso gyventojų Rusija maitinti negalėjo. Jie yra neaišku, kas tokie, parazitai – ne rusai, ne krymiečiai, ne Krymo totoriai...“ Kitaip tariant, patys Donbaso gyventojai Rusijai buvo nereikalingi nuo pat pradžių. Jų užduotis buvo viena – palaikyti karą savo pačių šalyje. Ir apie jokį Donbaso prijungimą pagal Krymo pavyzdį nebuvo nė kalbos. Donbasas juk ne Krymas. Net Girkinas tai supranta. Ilgametės „užslaptintos propagandos“ tikslas buvo milijonus ukrainiečių paversti „ritualine auka“ rusų imperialistinės galios chimeroms. Tikslas pasiektas. Projektas uždarytas. Girkinas savo padarė, dabar gali eiti savais keliais, kur jo laukia ramybė, pinigai, blondinė ir spalvotos asmenukės.
Dalis ukrainiečių pasirodė esą nepasirengę ciniškos plataus masto manipuliacijos rezultatams. Jiems prireiks labai daug laiko, kol užsitrauks padaryta žaizda. Susitaikymo ir pasitikėjimo atkūrimo kelias bus pilnas nuoskaudų, abipusių pretenzijų ir skaudžių prisiminimų, kurių netrūksta nei vienai, nei kitai pusei. Tačiau galima praktiškai garantuoti, kad tą žaizdą Ukraina išsigydys. Taip yra todėl, kad nėra ir niekada nebuvo jokios tikros giluminio konflikto ir šalies padalinimo į dvi dalis priežasties. Žmones tuo įtikinti ir priversti imtis veiksmų prireikė dešimties metų propagandos ir pusantrų metų kruvinų diversinių specialiųjų operacijų.
O kalbant apie Girkiną ir jo asmenukę – tai taip pat yra propagandinė kampanija. Buvęs diversantas, žmogus, stovėjęs prie Kremliaus įgyvendinamų planų ištakų, tas, kuris vienu savo žodžiu gali pasodinti aukščiausius Rusijos Federacijos vadovus į teisiamųjų suolą – jis yra gyvas, sveikas, laimingas, prie baseino su blondine... Tikra „rusiška svajonė“. Tai yra ne kas kita, o manipuliacija, padėsianti ateityje lengviau verbuoti kitus savanorius.
Tai, kad ponas Girkinas nesislėpdamas mėgaujasi gyvenimu ir atvirauja prieš kameras, aiškiai rodo, kad rusiškosios Ukrainos projekto Putinas dar neuždarė.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
