Didžiausia ir brangiausia dovana, kurią mes gauname ateidami į šį pasaulį - gyvenimas. Žodis „šauliai“ man asocijuojasi su sukarinta organizacija. Tai tarsi žmonės, kurie laikosi tam tikrų taisyklių ir yra atsakingi už savo veiksmus. Žmogus su uniforma savotiškai patrauklus, vertas dėmesio.
Lietuviai išeivijoje šiuo metu turi keturias šaulių kuopas. Aš esu T. Daukanto jūrų šaulių kuopos narė. Tai skaitlingiausia kuopa, nes yra pati seniausia. Mūsų kuopa susikūrė 1963 m. Pirmuoju kuopos vadu buvo M. Maskvytis. Kuopai jau 52 metai. Daug kuopos narių išėjo amžinybėn. Laikas negailestingas žmogaus atžvilgiu.
Aš mėgėja pasikalbėti su mūsų kuopos veteranais, išklausyti jų įdomių pasakojimų apie kuopos veiklą, apie jų meilę kuopai ir pasiaukojimą. Vienas iš jų, Vincas Zinkus, kuris švęs savo 90-ties metų jubiliejų, 50 metų priklauso kuopai ir 40 metų yra kuopos vėliavnešys. Vincas mūsų kuopos siela. Paprastas, nuoširdus, pasiruošęs kiekvienu atveju padėti, patarti. Gyvena Vincas Indianoje, New Carliste, netoli Hiuston ežero. Jo namai - kuopos namai, čia visada visi laukiami. Jo sodyboje buvo suruošta ne viena kuopos šventė. Pats Vincas, būdamas tokio garbaus amžiaus, yra šviesaus proto ir retos atminties.
Negaliu nepaminėti Juozo Mariaus. Kuopoje jis nuo 1967 m. Juozas mūsų „politikierius“, tik pradėk kalbėti apie Lietuvą, padėtį pasaulyje, Juozas savo žiniomis nepralenkiamas. Anksčiau buvęs kuopos revizijos komisijos pirmininkas, dabar narys. Kuopos finansus kontroliuoja kartu su Antoniu Kavaliausku. Abu garbaus amžiaus ir patikimi žmonės.
Kuopoje vyksta tam tikras judėjimas, kaip ir visame kame. Vieni palieka kuopą, nes Dievulis pasišaukia, kiti išvažiuoja į Lietuvą, treti dėl sveikatos ar šiaip, dėl tam tikrų priežasčių. Į jų vietą ateina nauji, dar jauni, su naujais pasiūlymais. Mums, seniems stagnatoriams, tai į naudą. Neseniai priesaiką davė Rūta Kapočius, Vidmantas Stankus ir Sigitas Astrauskas (jaunesnysis), š. m. balandžio 19 d., kuomet vyko kuopos metinis ataskaitinis susirinkimas, dar keturi žmonės tapo kuopos nariais. Tai Genutė Untulienė, Irena Zinkienė, Mykolas Hercmanas ir Rimas Tunkevičius. Malonu, kad žmonės su noru buriasi į organizacijas, nori bendrauti, propaguoti lietuvybę, gerbti savo papročius ir kalbą.
Jeigu žmonės padeda vieni kitiems, jeigu visada yra kas nors, ko galima paprašyti paramos, patarimo, tuomet niekas nesijaučia vienišas. To mes ir siekiame. Kas panorėtų tai patirti, prašome. Mes jūsų laukiame.
Su pagarba, Angelė Mikalauskaitė
