Jeigu investavimą galime laikyti pasitikėjimo aktu – nes vis dėlto investuotojams tai yra žingsnis į nežinomą ateitį – tuomet pirmosios šių metų pusės JAV kapitalo išlaidų skaičiai atskleidžia tam tikrus nerimą keliančius mažėjančio verslininkų pasitikėjimo JAV ekonomika požymius.
Amerikos investicijų lygis per pirmąjį metų pusmetį vidutiniškai nukrito iki 2,1 proc., ir į neigiamą pusę nusvėrė ankstesnį ne itin didelį 3,2 proc. augimą per antrąjį praėjusių metų pusmetį. Dar blogiau tai, kad jeigu atkreipsime dėmesį į ekonomikos segmentą, kuris reprezentuoja penktadalį šalies bendrojo vidaus produkto, tuomet pamatysime, kad JAV kompanijų išlaidos gamybos įrangai ir plėtrai iki šių metų birželio mėnesio nukrito iki kasmetinio 0,6 proc. augimo, palyginus su 5,5 proc. augimu per tą patį laikotarpį pernai.
Visa tai mums rodo, kad Amerikos kompanijos nemato įtikinamos priežasties plėsti savo gamyklas ar kurti naujus kapitalo produktus, kadangi jos mano turinčios pakankamai erdvės, kad patenkintų dabartinę ir artimiausioje ateityje numatomą paklausą panaudojant jau turimą įrangą.
Jokios paskatos investuoti
Tai parodo, kaip smarkiai investuotojams trūksta tikėjimo stabilaus ir nuolatinio nacionalinės ir tarptautinės paklausos jų produktams ir paslaugoms augimo perspektyvomis. Tačiau pažvelkime į situaciją iš arčiau. Smunkantis verslo investicijų lygis įrodo, kad galime pamiršti po praėjusios savaitės ekonomistų tarpe paplitusį įsitikinimą, kad BVP augimo sulėtėjimą iki 1,4 proc. per pirmuosius šešis šių metų mėnesius lėmė trumpojo laikotarpio inventoriaus pokyčiai.
Jų hipotezė paprasta: inventoriaus mažinimas tradiciškai yra laikomas geru ženklu vertinant ekonominio augimo perspektyvas, nes paprastai paklausa padidėja, kai pramoninė produkcija pagreitėja tam, kad atkurtų inventorių iki trokštamo lygio.
Na, to per pastaruosius penkis ketvirčius, kai inventoriaus mažėjimas tapo nuolatiniu ekonominio augimo stabdžiu, mes nematėme.
Inventoriaus pakilimai ir nuosmukiai neturi įtakos produktyvių akcinių kapitalinių verslų sugebėjimui patenkinti laukiamą pardavimų paklausą. Ir, priešingai, produkcijos apimčių mažinimo lygiai yra gyvybiškai reikšmingi svarbiausiems verslo investuotojų sprendimams.
Tai ir yra ta problema, kurią mes jau kuris laikas bandome išspręsti. Pavyzdžiui, pernai birželį gamybos apimties panaudojimo lygis produkcijos, kalnakasybos ir komunalinių paslaugų sektoriuose buvo beveik 5 procentiniais punktais mažesnis nei ilgametis 80 proc. vidurkis, ir visu procentiniu punktu mažesnis už lygį, pasiektą metais prieš tai. Akivaizdu, kad investuotojai paprasčiausiai nemato poreikio investuoti į naujas produkcijos linijas.
Skaičiai taip pat rodo, kad, per paskutinius keturis ketvirčius iki birželio mėnesio, investicijos į struktūras (gamyklų erdvės plėtrą) sumažėjo iki vidutinio kasmetinio 6,4 proc. augimo lygio, o investicijos į gamybinės įrangos plėtrą išaugo vos 0,7 proc.
Tai labai rimta problema visai Amerikos ekonominei politikai, ir ji šiais rinkiminiais metais turėtų užimti centrinę vietą, kandidatams į prezidentus aiškinant tautai savo planus kurti naujas darbo vietas, didinti atlyginimą, gerinti socialines paslaugas ir šalies saugumo padėtį. Juk visų tų politinių iniciatyvų sėkmė priklausys nuo to, kiek mes investuosime, kad padidintume tą gėdingą 1,6 proc. potencialaus ekonominio augimo lygį. Iš tiesų, ekonomikos neinfliacinio augimo sąlygas apribojantys fiziniai lapribojimai apsunkina ir mūsų galimybes kurti naujas darbo vietas ir didinti atlyginimus, iš kurių mokami mokesčiai apmoka infrastruktūros, sveikatos apsaugos, švietimo ir gynybos išlaidas šiame vis žiaurėjančiame ir vis labiau poliarizuotame pasaulyje.
Kaip padidinti pasitikėjimą?
Kol kas mes girdime mažai šnekų apie konkrečius planus padidinti investicijų lygį, išskyrus kelis intriguojančius pasiūlymus sugrąžinti į šalį ofšorinius gamybos verslus, perkeltus dėl žemesnių produkcijos kainų užsienyje, ir padaryti tam tikrus prekybos politikos pakeitimus, siekiant apriboti augantį deficitą ir nevaldomai augančius iki šiol neišmokėtus vyriausybės įsiskolinimus.
Mums reikia, kad kuo daugiau specialistų prabiltų apie mūsų šalies ekonominę politiką, nes ilgas pigių paskolų laikotarpis jau greitai baigsis. Nežinome tik vieno – ar naujosios ekonominės realybės pokyčiai vyks tolygiu ir tvarkingu procesu, ar nuves į chaotišką nuosmukį ir išaugusį nedarbą.
Norint išvengti nebūtino skausmo ir ekonominės veiklos pertraukimų, būsimos valiutinės politikos apribojimo priemonės turėtų būti įtrauktos į kur kas platesnį ir geriau subalansuotą politinį paketą. Fiskalinės, struktūrinės ir prekybos politikos pokyčiai turėtų būti suderinti su Federalinio Rezervo valiutinės politikos pokyčiais, kad ekonomika išsilaikytų stabilaus augimo kelyje.
Teoriškai, tai padaryti bus sudėtinga. Politiškai, tai įgyvendinti bus dar sunkiau – ar netgi neįmanoma – nes tų skirtingų pokyčių sukoordinavimas tarpusavyje ir jų įgyvendinimas smarkiai priklausys nuo naujojo galios balanso tarp Kongreso ir Baltųjų rūmų. Visi tie pakeitimai taip pat turės pataikyti į labai siaurus rėmus.
Geriausias to pavyzdys yra mūsų fiskalinė politika. Karai ir politinės klaidos, atvedusios mus į finansinę krizę ir Didžiąją recesiją, apribojo aktyvių fiskalinės politikos pokyčių galimybes. Vis dėlto, su kooperatyviu bendradarbiavimu tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios mūsų teisinės valstybės šakų, nacionaliniai prioritetai gali būti pakeisti taip, kad padėtų palaikyti ekonominį augimą nepažeidžiant viešojo sektoriaus poreikių.
Struktūrinė politika taip pat gali prisidėti prie ekonominio augimo pašalinant kliūtis į konkurenciją ir rinkų našumą. Ypač pokyčių reikia darbo rinkoms, norint padidinti darbuotojų pasiūlą ir jų profesines kvalifikacijas bei sukurti produktyvesnę darbo jėgą. Tik labai specifiniai politiniai veiksmai gali į darbo rinką sugrąžinti tuos beveik 4 mln. ilgalaikių bedarbių, bei tuos, kurie tapo praktiškai neįdarbinami.
Kol kas mes girdime mažai šnekų apie konkrečius planus padidinti investicijų lygį, išskyrus kelis intriguojančius pasiūlymus sugrąžinti į šalį ofšorinius gamybos verslus, perkeltus dėl žemesnių produkcijos kainų užsienyje, ir padaryti tam tikrus prekybos politikos pakeitimus, siekiant apriboti augantį deficitą ir nevaldomai augančius iki šiol neišmokėtus vyriausybės įsiskolinimus.
Prekyba su užsieniu yra dar viena sritis, į kurią būtina sutelkti dėmesį. Atviroje JAV ekonomikoje, kur išorinis sektorius reprezentuoja maždaug trečdalį BVP, prekybos problemos turi milžiniškos neigiamos įtakos augimui, įdarbinimui ir kainų stabilumui. Mūsų užsienio prekybos deficitas yra labai didelis. Per metų laikotarpį iki 2016-ųjų gegužės mėnesio, eksportuojamų prekių deficitas siekė rekordinį $751 mlrd., o prekių ir paslaugų deficitas per 12 mėn. laikotarpį iki šių metų pirmojo ketvirčio siekė $473 mlrd., arba beveik 3 proc. BVP. O kur dar per praėjusius metus dar labiau išaugusi jau $7,5 mlrd. siekianti mūsų skola užsieniui...
Visi šie deficitai stabdo Amerikos ekonominį augimą. Įdomu, ar daug žmonių žino – ir jeigu žino, ar jiems tai rūpi – kad per dvylika mėnesių iki šių metų birželio prekybos deficitas iš vidaus paklausos atėmė 0,5 proc. augimo.
Kai kurias iš šių prekybos problemų sukūrė augimo diferencialai ir tik eksportu besirūpinantys veltėdžiai, bet mūsų gamyklinių pramonės šakų perkėlimas į užsienį taip pat yra didelė problema. Tarp kitų prekybos ekonomikai kylančių problemų yra ir diskriminuojančios prekybos praktikos bei reglamentai. Į visas šias problemas turime atsakymus, kurie nepaskatintų karo tarp prekybininkų: a) peržiūrėti mūsų verslo politiką; b) praplėsti konsultacijas G20 grupėje; ir c) laikytis Pasaulio prekybos organizacijos nustatytų taisyklių.
Kas investicijų fronte lauke toliau?
Smunkančios verslo investicijos yra rimta kliūtis į tolygų ir subalansuotą JAV ekonomikos augimą. Dabartinė situacija privers naująją Amerikos įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią suprasti, jog valiutinės politikos steroidai baigiasi. Norint atkurti investicijų į žmogiškąjį ir fizinį kapitalą lygius bei padidinti ekonomikos potencialą kurti prekes ir paslaugas, mums reikės kitokių politinių instrumentų negu tie, kurie yra naudojami šiandien.
Federalinio Rezervo pastangos skatinti ekonominį augimą privalo derėti su aktyviomis fiskalinėmis, struktūrinėmis ir prekybos politikomis. Jei tas planas žlugs, o FED ir toliau kliausis savo pinigų spausdinimo presais, mūsų laukia kelias į aklavietę.
Dr. Michaelas Ivanovitchius, „CNBC“ nepriklausomas globalinės ir JAV ekonominės politikos analitikas
