Įsivaizduokite Kiniją. Pekino universiteto studentas Mingas dalyvauja didelėje demonstracijoje prieš Kinijos valdžią. Sugrįžęs namo, įspūdžius jis paskelbia savo tinklaraštyje ir įrašu pasidalija socialiniame tinkle Renren (Facebook atitikmuo Kinijoje). Dėl viso pikto jis visą informaciją nusiunčia ir savo draugui, gyvenančiam Londone. Deja, šis laiškas nepasiekia draugo, o Mingo vėlesni bandymai prisijungti prie tinklaraščio nesėkmingi. Kinijoje naudojama paieškos sistema Baidu taip pat nesuranda nuorodos į Mingo tinklaraštį, o jo paskyra Renren tinkle nebeprieinama. Kas nutiko su Mingo informacija? Kodėl jis nebegali jos pasiekti internete? – retorinį klausimą iškelia portalas technologijos.lt.
Interneto laisvės ribojimas Kinijoje
Tai – tipinė situacija, labai dažnai pasitaikanti Kinijoje, kuri laikoma viena iš labiausiai interneto laisvę varžančių šalių pasaulyje. Kinijos internetą cenzūruoja valdančioji Komunistų partija, sukūrusi Didžiąją Kinijos Ugniasienę, kuri kartu su Auksiniu Skydu stebi ir blokuoja vietinius ir tarptautinius tinklalapius, siunčiamus el. laiškus bei socialinių tinklų paskyras. Kinija taip pat draudžia prieigą prie Google, Facebook, Twitter, Youtube bei kitų socialinių tinklų ir žmogaus teisių gynimo organizacijų bei naujienų agentūrų tinklalapių. Oficialiai teigiama, kad visa tai daroma, siekiant apsaugoti valstybines paslaptis ir valstybės saugumą, todėl bet kokia internete skelbiama informacija, galinti sukelti kritiką Kinijos valdžios atžvilgiu, tampa nepasiekiama vartotojams.
Informacijos cenzūra
Prieš daugiau nei dvidešimt metų seras Timas Berneris-Lee, tituluojamas interneto išradėju, siekė sukurti visiems prieinamą ir patogią erdvę, leidžiančią greitai keistis neaprėpiamos apimties informacija. Jis net nesitikėjo, jog per visą interneto gyvavimo laikotarpį atsiras norinčių apriboti tokią informacijos sklaidą ir siekiančių sutrukdyti keistis informacija.
Nepaisant to, internete paskelbtos informacijos cenzūra ir blokavimas taikomi daugelyje šalių, pasiteisinant būtinybe apsaugoti valstybei svarbius interesus. Netinkama informacija laikoma vaikų pornografija ir išnaudojimas, autorių teisių pažeidimai, nesantaikos ir neapykantos kurstymas, smurto ir nusikaltimų skatinimas ir netgi azartiniai lošimai. Paprastai interneto cenzūrą įgyvendina valstybės institucijos bei interneto paslaugų teikėjai (telekomunikacijų bendrovės), kurie stebi interneto turinį ir, esant tam tikroms aplinkybėms, jį filtruoja ar blokuoja. Internetą filtruoti taip pat gali ir darbdaviai, mokyklos, bibliotekos ir tėvai, įdiegę filtravimo programas, kurios, pasitelkdamos iš anksto sudarytus tinklalapių adresų, raktinių žodžių ir kitus „juoduosius sąrašus“, tinklalapius priskiria prie netinkamų ir juos užblokuoja.
Įdomu tai, kad blokavimas panaikina tik techninę galimybę pasiekti draudžiamą turinį, tačiau jo nepašalina iš interneto platybių, todėl, tarkim, Amerikoje blokuojamas interneto tinklalapis gali būti lengvai pasiekiamas bet kurioje kitoje šalyje. Be to, prie blokuojamo turinio lengvai gali prisijungti šiek tiek geriau informacines technologijas išmanantys interneto vartotojai, kurie pasiekia užblokuotą tinklalapį naudodamiesi tarpiniais serveriais (angl. proxy servers), privačiais virtualiaisiais tinklais (angl. virtual private networks) ar kitais būdais.
Kaip cenzūruojamas internetas Lietuvoje?
Lietuvoje bendro pobūdžio teisę blokuoti internete skelbiamą informaciją nustato Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, numatanti galimybę kompetentingoms valstybės institucijoms kreiptis į teismą, prašant apriboti prieigą prie interneto tinklalapio, kai tai yra būtina, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, visuomenės sveikatą, saugumą ir vartotojų interesus. Negana to, šio įstatymo 15 straipsnis įpareigoja interneto paslaugų teikėjus stebėti vartotojų elgesį, jų lankomus tinklalapius bei siunčiamus duomenis ir nedelsiant informuoti Informacinės visuomenės plėtros komitetą apie galimai neteisėtą vartotojo veiklą.
Iš esmės tokios valstybės institucijų galios ir interneto paslaugų teikėjų pareigos atsirado, siekiant apriboti Lietuvoje draudžiamos informacijos sklaidą, kuriai pagal Visuomenės informavimo įstatymą priskiriama internete skelbiama informacija besikėsinanti į konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ir dorovę, daranti žalą nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi dėl atskleistų jų asmens duomenų, kurstanti karą ar neapykantą, besityčiojanti, niekinanti ir kurstanti diskriminuoti, smurtauti ar fiziškai susidoroti, skleidžianti ar reklamuojanti pornografiją, seksualines paslaugas, lytinius iškrypimus, žalingus įpročius ir narkotines ar psichotropines medžiagas, pažeidžianti nekaltumo prezumpciją ir kliudanti teisminės valdžios nešališkumui bei neatitinkanti tikrovės. Šį ilgą sąrašą papildo autorių teises pažeidžianti informacija bei internete nelegaliai vykdomi nuotoliniai azartiniai lošimai, kurie, pagal visai neseniai priimtas Azartinių lošimų įstatymo pataisas, interneto paslaugų teikėjų akiratyje turės atsidurti nuo kitų metų sausio 1 dienos.
