Režisavo: Ron Howard. Vaidina: Ben Foster, Tom Hanks, Sidse Babett Knudsen, Felicity Jones, Irrfan Khan
Dano Browno romanai ir jų ekranizacijos yra vienas didžiausių kultūros triukų šiame amžiuje. Niekas negali tiksliai pasakyti, dėl ko jie yra populiarūs, išskyrus greitai į niekur judantį siužetą, kurio pirmus du kartus užteko, kad Rono Howardo režisuoti filmai „Da Vinčio kodas“ ir „Angelai ir demonai“ uždirbtų pasakiškus turtus. Visgi pasakyti, kad po septynių metų pertraukos pasirodęs „Inferno“ žiūrovus sudomins tuo pačiu, yra ypač sunku.
Filmas šįkart prasideda Florencijoje, kur ligoninėje atsibundantis simbolistikos profesorius Robertas Lengdonas (Tomas Hanksas) neatsimena pastarųjų kelių dienų įvykių ir to, kaip atsidūrė Italijoje. Jis žino tik tiek, kad jį bando pasivyti žudikai, Pasaulinė sveikatos organizacija ir dar kelios organizacijos, kurių iki galo nežino nė pats filmas. Lengdoną išgelbėja jo gydytoja Siena (Felicity Jones) ir jiedu privalo pabėgti nuo persekiotojų, išsiaiškinti su žymiąja Dantės knyga „Dieviškoji komedija“ susijusias paslaptis ir galiausiai išgelbėti pasaulį. Tiesiog tradicinis Dano Browno siužetas.
Tik, kaip ir to paties pavadinimo romane, taip ir filmo kontekste aiškiai jaučiasi, kad ši istorija yra nevykusi kopija kažko, kas anksčiau atrodė visai įdomiai (visiškai pagrįsto argumento, kad ir ligšiolinė Browno kūryba tėra nevykęs bandymas tapti Umberto Ecco, apskritai dabar nelieskime). Per pastarąjį dešimtmetį galima buvo atrasti tūkstančius klaikiai neįdomių filmų, serialų ir knygų, bandžiusių užkabinti tą patį kabliuką, kurį Brownas buvo užkabinęs su „Da Vinčio kodu“. Ta knyga niekad nebus minima geriausiųjų sąrašuose, tačiau ji įspūdingai įgyvendino populiarųjį žanrą, kur skaitytojas nespėja domėtis bendra knygos kokybe ar veikėjų išplėtojimu, kadangi siužetas juda pernelyg greitai ir galvas apkrauna tokiu kiekiu informacijos, kad galvoti apie kažką kitą yra sunku.
To paties negalima pasakyti apie „Inferno“, kurio veiksmas juda greitai, bet yra visiškai tuščias. Davido Koeppo scenarijus bando įrodyti, kad filme yra daug paslapčių, tačiau šie bandymai nesėkmingi. „Inferno“ tradiciškai praleidžia didžiulę dalį filmo priversdamas Tomą Hanksą žiūrovams pasakoti smulkias istorines detales, kurios veikėjams leistų išnarplioti kelių amžių senumo paslaptis, bet tos istorinės pamokos čia egzistuoja visiškai be konteksto ir yra it sausas, su siužetu nesusijęs, Vikipedijos puslapis.
Taip, „Inferno“ yra kažkas panašaus į „Da Vinčio kodą“ bei „Angelus ir demonus“, tik vargu ar jis jums patiks taip pat, kaip ir ankstesnieji filmai.
Jeigu trumpiau, „Inferno“ padaro didžiausią tokio tipo filmų klaidą: siužetas čia yra tiesiog neįdomus. Tai yra bandoma kompensuoti vieninteliu kitokiu siužeto vingiu nei kituose trilogijos filmuose. Jeigu įprastai veikėjams tekdavo pasprukti nuo žudikų ar išsiaiškinti paslaptį, kurią slėpė, tarkim, Vatikanas ir kurią privalo sužinoti žmonija, šįkart Lengdonas privalo pats išgelbėti žmoniją. Filmai apie pasaulio gelbėjimą retai būna įdomus, kadangi žiūrovai retai gali patikėti, kad istorija pasibaigs žiauria tragedija. „Inferno“ nėra išimtis.
Apskritai, juosta atrodo sukurpta skubotai, naudoja gausybę šablonų, neva mus visus įtraukti turinčios senovės paslaptys yra visiškai neįdomios (tik pretekstas parodyti gražiuosius Florencijos ar Venecijos vaizdus bei filmavimo grupei pasisukioti garsiausiose pasaulio meno galerijose), o siužetas per klaidus, kad būtų tikrai įtraukiantis.
Tačiau tai filmas, kurio plakate matome Tomo Hankso ir Rono Howardo pavardes. Ko gero, pirmasis supranta, kad „Da Vinčio kodo“ trilogija yra kažkas, ką jis užsidirbo per savo karjerą ir kur jis gali gauti kalną pinigų kažkiek pabėgiojęs (nors ir vis lėčiau ir nerangiau) ir kažkiek apsimetęs protingu profesoriumi. Tuo tarpu Howardas žino, kad šito filmo režisūra yra paskutinis dalykas, į kurį kreips dėmesį žiūrovai, ir visą laiką jis praleidžia eksperimentuodamas su kamera. Tiesa, tie eksperimentai retai pasiseka, o vieninteliai išties gražūs filmo vaizdai yra Florencijos, Venecijos ir Stambulo panoramos iš paukščio skrydžio, kurių negalėtų sugadinti net ir negabiausieji.
Taip, „Inferno“ yra kažkas panašaus į „Da Vinčio kodą“ bei „Angelus ir demonus“, tik vargu ar jis jums patiks taip pat, kaip ir ankstesnieji filmai.
