Režisavo: Daniel Ragussis. Vaidina: Daniel Radcliffe, Toni Collette, Tracy Letts, Sam Trammell, Nestor Carbonell, Chris Sullivan
Šiame Danielio Ragussiso debiutiniame filme apie jauną FTB agentą, infiltruotą į baltųjų supremacistų organizaciją, Danielis Radcliffe’as ir toliau tęsia savo misiją nusikratyti paskutinių savo žymiausio vaidmens kine liekanų. Realiais įvykiais (pagal buvusio FTB agento Michaelo Germano asmeninius prisiminimus) paremtame trileryje Radcliffe’as vaidina dar visai šviežią agentą Neitą Fosterį, kuris nė iš tolo neprimena tų ypatingų agentų, kokius esame pratę matyti pagrindiniais herojais. Tačiau Radcliffe’as šiam vaidmeniui taip puikiai tinka būtent todėl, kad niekada nesupainiotumėte jo su superkariu. Priešingai, Neitas yra labiau moksliukas, kurio didžiausi privalumai yra jo prieinamumas ir gebėjimas laisvai kalbėti arabiškai. Jis drąsus ir komunikabilus, tačiau darbovietėje – greičiausiai dėl jam pasitaikiusios galimybės palypėti aukštyn karjeros laiptais – jis yra nuolat skriaudžiamas kolegų. Jam puikiai sekasi sutarti su žmonėmis, tik ne su tais, su kuriais dirba.
Tad kai jo viršininkė Andžela Zamparo (nepriekaištingai su itin nedėkingu vaidmeniu susitvarkusi Toni Collette) užverbuoja jį infiltruotis į vietinę baltųjų nacionalistų grupę ir užkirsti jiems kelią surengti išpuolį sostinėje, Neitas labai neprieštarauja, juolab, kad Andžela jį įtikina, jog slaptam darbui tereikia gerų bendravimo įgūdžių. Visi, kas matė „The Departed“ arba „Donnie Brasco“, gali nuspėti, kaip viskas vyks toliau: Neitas nusiskuta galvą, sukuria sau Irako karo veterano tapatybę, prisijungia prie neonacių, nusipelno jų pagarbą, ir, bandydamas visada užbėgti už akių jų įtarimams, vis labiau pasiduoda paranojai bei, regis, klimpsta vis giliau.
Radcliffe’o vaidyba užtikrina, kad filmas būtų įtraukiantis nuo pradžios iki pat pabaigos. Jo personažas yra ypatingai įdomus, ypač dėl to, kad jis pasiduoda tam pačiam priklausymo bendruomenei jausmui, kurį radikalios grupuotės naudoja naujiems nariams verbuoti.
Tačiau stiprios Ragussiso rankos vadovaujamas „Imperium“ yra per daug besiremiantis realybe, kad taptų savo paties šablonų auka – net ir tada, kai jo scenarijus atsitraukia nuo savo sudėtingiausių idėjų ir ima skubėti prie pritempto finalo. Baltųjų supremacistų organizaciją sudaro būrys vėtytų ir mėtytų neonacių, degančių aistra ir įtūžiu, kuris dar labiau sustiprėja, kai juosta imasi dekonstruoti jų ideologiją, kad atskleistų aukos būseną, tapusią jos pagrindu. Ta išimtinai žmogiškas noras kovoti už savo teises padeda kiekvieną, net ir labiausiai pasišlykštėtiną personažą, pamatyti kaip realų žmogų. Tam taip pat pasitarnauja tiesiog įspūdingai suformuotas labai stiprių aktorių ansamblis.
Pats puikiausias jų būryje yra organizacijos galva Dalasas Volfas, kurį vaidina nepakartojamas Tracy Lettsas, neseniai ekranus pasiekusiame filme „Indignation“ pademonstravęs „Oskarų“ kalibro vaidybą. Šioje juostoje jam tenka Rusho Limbaugh stiliaus radijo laidų vedėjo, besispjaudančio neapykanta ir šlykščiu melu, kurį dievina jo radikaliai dešinieji klausytojai, vaidmuo. Užburiantis Lettso vaidmuo puikiai pailiustruoja, kaip žodžiai turi galios paversti aklą įtūžį iliuziniu prasmės pojūčiu. Tai suskamba itin aktualiai šiuo metu, kai respublikonų kandidatas į prezidentus naudojasi šia galia kiekvieną dieną, o taip pat primena apie tai, kad išorės pavojais susirūpinusiai šaliai nereikėtų pamiršti labai realios grėsmės, esančios jos viduje.
Labai gaila, kad „Imperium“ nelabai tiksliai žino, ką daryti su tomis puikiomis įžvalgomis, o verčiau sugrūda save į tipinio ir atpažįstamos struktūros trilerio rėmus. Kaip tik todėl viskas, kas susiję su planuojama ataka ir bandymais ją sustabdyti, atrodo taip netikroviška, kai visa kita šiame filme atrodo tikra.
Radcliffe’o vaidyba užtikrina, kad filmas būtų įtraukiantis nuo pradžios iki pat pabaigos. Jo personažas yra ypatingai įdomus, ypač dėl to, kad jis pasiduoda tam pačiam priklausymo bendruomenei jausmui, kurį radikalios grupuotės naudoja naujiems nariams verbuoti. Jį būrys neonacių priima labiau, nei tai kada sugebėjo padaryti jo kolegos FTB, o tai, be abejo, labai vilioja jauną ir karštakošį vaikiną. Vis dėlto režisierius nusprendžia šios temos neplėtoti. „Imperium“ taip ir neišdrįsta leisti žiūrovams pajusti to teisuoliško pasipiktinimo, dėl kurio juostos „American History X“ ir „La Haine“ atrodo tokios pavojingos.
Ir nors tai nėra geriausias nepriekaištingu amerikietišku akcentu apsiginklavusio Radcliffe’o vaidmuo (šis titulas toliau lieka jo pasirodymui „Swiss Army Man“), jaunas aktorius išneša šį filmą ant savo liaunų pečių ir galutinai palieka savo Hario Poterio dienas praeityje.