Ilgiausias Amerikos karas baigėsi negarbingai – vidury nakties, Afganistane. Didžiulis transporto lėktuvas C-17, gabenantis karius ir JAV ambasadorių, išskrido iš Kabulo oro uosto, likus minutei iki rugpjūčio 31-osios vidurnakčio – galutinio termino, nustatyto prezidento Joe Bideno.

Šis skrydis užbaigė chaotišką evakuacinių skrydžių operaciją, per kurią buvo išgabenta daugiau kaip 120 tūkst. žmonių, bėgančių nuo Talibano islamistų griežto valdymo. Kovotojai valdžią Afganistane užgrobė dviem savaitėmis anksčiau, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po jų ankstesnio režimo žlugimo per JAV vadovaujamų pajėgų įsiveržimą.

Kraštas, per aršias kovas sugebėjęs atremti Britanijos imperijos ir Sovietų Sąjungos puolimus, galiausiai atnešė tokį patį rezultatą ir mūsų dienų pasaulio supergalybei.

Šis tolimas karas daugumai amerikiečių pastaruoju metu menkai terūpėjo.

Tačiau šis abejingumas buvo brutaliai išsklaidytas milžiniškos evakuacijos operacijos paskutinėmis dienomis, kai 13 amerikiečių karių žuvo per džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS) mirtininko sprogdintojo išpuolį prie vienų Kabulo or uosto vartų.

Vaizdai, kai prezidentas Bidenas sekmadienį dalyvavo gedulingų sutiktuvių ceremonijoje Doverio oro pajėgų bazėje Delavero valstijoje, gali tapti vienu iš įsimintiniausių šio Amerikos karo simbolių.

Penki iš žuvusių amerikiečių tebuvo 20-mečiai. Taigi, jie tebuvo kūdikiai, kai 2001 metų rugsėjo 11-ąją tarptautinis teroristų tinklas „al Qaeda“, tuo metu turėjęs stovyklų Afganistane ir saugotas Talibano, surengė išpuolius, išprovokavusius šį konfliktą.

Skausmingi apmąstymai

Atrodo ironiška, kad iš Kabulo išvedamų JAV pajėgų saugumas buvo smarkiai priklausomas nuo Talibano, saugojusio oro uosto prieigas nuo potencialių IS atakų.

„Talibanas elgėsi labai pragmatiškai ir dalykiškai“, – pripažino JAV kariuomenės Centrinio štabo vadas generolas Kennethas McKenzie.

Afganistanas, tapęs pirmuoju „Karo su teroru“ frontu po Rugsėjo 11-osios atakų, pasitraukė į tolimą antrąjį planą 2003 metais, kai tuomečio JAV prezidento George'o W. Busho administracija nusprendė pasiųsti pajėgas į Iraką ir nuversti šios šalies diktatorių Saddamą Husseiną.

Užuot pasitraukusios iš tos šalies po pergalės, Jungtinės Valstijos ėmėsi iš naujo kurti Irako valstybę, nors tokiam uždaviniui Vašingtonas nebuvo pasiruošęs.

Tuo metu JAV remta vyriausybė Kabule pasirodė esanti korumpuota ir nepajėgi įtvirtinti savo valdžios, bet Talibano kovotojų judėjimas išsaugojo didelį potencialą.

Šių nesėkmių našta jau seniai gulė ant Afganistano civilių ir saugumo pajėgų pečių – dešimtys tūkstančių žmonių žuvo ir daug daugiau buvo sužeista.

Vašingtono nuostoliai irgi buvo dideli: Afganistane žuvo 2 356 amerikiečiai kariai, o visos šio karo finansinės išlaidos siekia 2,3 trln. JAV dolerių, rodo Brownų universiteto Watsono instituto skaičiavimai.

Laikas baigti

Pabaigos pradžia atėjo vadovaujant prezidentui Donaldui Trumpui, prieš 2016 metų rinkimus žadėjusiam užbaigti „amžinus karus“.

Iš pradžių jis Afganistane dislokuotą JAV karinį kontingentą padidino iki 16 tūkst. karių, bet kovos veiksmais Talibano nepavyko reikšmingai susilpninti, tad prezidentas pradėjo derybas su kovotojais.

2020 metų vasarį Vašingtonas įsipareigojo išvesti pajėgas iki šių metų gegužės 1-osios. Talibanas savo ruožtu sutiko pradėti taikos derybas su Kabulo vyriausybe ir pasižadėjo nepuldinėti amerikiečių pajėgų.

Tačiau islamistai suintensyvino kampaniją prieš Afganistano vyriausybės pajėgas, kurios buvo itin priklausomos nuo Jungtinių Valstijų.

Sausio 20-ąją Baltuosiuose rūmuose įsikūrus Bidenui, Amerikos kontingentas Afganistane jau buvo sumažintas iki 2,5 tūkst. karių.

Naujasis lyderis nurodė iš naujo apsvarstyti strategiją ir nusprendė, kad amerikiečių pajėgas reikės išvesti. Vis dėlto jis galutinį terminą atidėjo iki rugpjūčio 31 dienos, tikėdamasis, kad atsitraukimą pavyks sklandžiai organizuoti.

Užkulisiuose prezidentas ir jo patarėjai padarė išvadą, kad afganistaniečiai negalės arba nenorės kovoti patys.

„Į Afganistaną ėjome dėl šiurpios atakos, kuri įvyko prieš 20 metų. Tai negali paaiškinti, kodėl turėtume likti ten 2021 metais, – kalbėjo Bidenas. – Laikas užbaigti šį amžiną karą.“

„Susimovėme“

Galas atėjo greičiau nei Vašingtonas tikėjosi. Amerikiečiai planavo tvarkingai pasitraukti, stengdamiesi išvengti scenarijaus, panašaus į susiklosčiusį baigiantis Vietnamo karui. Pastarojo konflikto vienu iš simbolių tapo nuotrauka, kurioje matyti daugybė vietnamiečių, mėginančių įlipti į sraigtasparnį ant tuomečio JAV vyriausybinio pastato Saigone.

Bidenas liepos 8-ąją sakė, kad nebus „jokių aplinkybių“, galinčių vesti į panašius vaizdus Afganistane.

Praėjus penkioms savaitėms, kai Talibano kovotojai nepatirdami jokio pasipriešinimo įžygiavo į Kabulą, virtinė sraigtasparnių „Chinook“ leidosi JAV ambasados teritorijoje Afganistano sostinėje, kad išgabentų į saugią vietą amerikiečius diplomatus.

Tuo metu vaizdai oro uoste buvo dar tragiškesni – dešimtys tūkstančių afganistaniečių ropštėsi per sienas, kad į jį patektų, o kai kurie net laikėsi įsikibę į kylančius JAV lėktuvus ir galiausiai užsimušė nukritę.

Šis karas prasidėjo dar prieš išplintant išmaniesiems telefonams ir socialiniams tinklams. Jam baigiantis internete buvo masiškai dalijamasi vienu vaizdo įrašu, kuriame JAV jūrų pėstininkų pulkininkas leitenantas Stuartas Schelleris ragino Afganistano konflikto padarinius vertinti sąžiningai.

„Žmonės piktinasi, nes jų aukščiausi vadai juos nuvylė. Ir nė vienas jų nekelia savo rankos, neprisiima atsakomybės ir nesako: „Mes susimovėme.“

Schelleris buvo nušalintas nuo pareigų, bet prisiimti kaltės niekas nepasisiūlė.