Ekonomistas Joe Stiglitzas dar 2010-aisiais įspėjo, kad pasaulis rizikuoja įklimpti į „Didžiąją negandą“. Dabar jis prisiminė savo prognozę, ir padarė bauginančią išvadą: „Mes nepadarėme to, ką turėjome padaryti, ir dabar atsidūrėme ten, kur ir bijojau.“
Kaip pažymi Stiglitzas, svarbiausios problemos, su kuriomis dabar susiduriame, yra „bendrosios paklausos deficitas, sukeltas didėjančios turtinės nelygybės ir neapgalvotai griežtų fiskalinio taupymo priemonių“. Anot jo, vienintelė išeitis yra padidinti bendrąją paklausą, siekti tolygesnio pajamų pasiskirstymo ir iš pagrindų reformuoti mūsų finansinę sistemą. Kliūtys to siekiant, rašo jis, „yra įsišaknijusios ne ekonomikoje, bet politikoje ir ideologijoje“. Ir Joe Stiglitzas yra teisus.
Prieš 2008-uosius, aš savo studentus mokiau, kad, ekonominės krizės atveju, po vienerių metų mes jau būtume pusiaukelėje į atsigavimą. Smogus sukrėtimui, ekonomika greitai grįžtų į įprastas vėžes – juk tą mums rodė ilgametės ekonominės tendencijos. Tačiau, po 2008-ųjų finansinės krizės, tapo aišku, kad tokie ekonomistai kaip aš klydome. Mes jau niekada negrįšime prie to, kas anksčiau mums atrodė įprasta ir normalu.
Nepaisant pozityvios gruodžio mėnesio darbo vietų kūrimo ataskaitos, mes vis dar nesame pasiekę pusiaukelės iki ten, kur buvome 2007 m. Federalinis Rezervas nedrįsta toliau bandyti mažinti tą atotrūkį baimindamasis įžiebti taip netrokštamą infliacijos didėjimą. Kai kurie iš mūsų tiki, kad FED čia klysta. Deja, spręsti ne mums.
O kur dar pasaulis už Jungtinių Valstijų ribų: Vakarų Europa ir Japonija laikosi dar prasčiau negu JAV. Be to, pagrindinis globalinės ekonomikos augimo varikliukas, burzgęs praėjusius septynerius metus – Kinija – šiandien jau dūsta. Kinijos akcijų rinka mums sako, kad šalies ekonomika greičiausiai yra visiškai sustojusi, kalbant apie augimą.
O kaipgi kylančios pasaulio rinkos? Joms bus lengviau palaikyti greitą augimą ir vytis Šiaurės Atlanto šalių klestėjimo lygius tik tuo atveju, jeigu Šiaurės Atlanto šalių ir Japonijos ekonomikos suspės atsigauti ir vėl suteikti tvirtą pagrindą kylančių rinkų resursams bei gamybos ir informacinių technologijų paslaugų eksportui.
Nebent globalinės ekonomikos politikos srityje greitai būtų padaryta kažkas konstruktyvaus, turėsime pakeisti Stiglitzo vardą į Cassandrą – Trojos pranašę, kuri visada buvo teisi, tačiau pasmerkta amžinam ignoravimui. Ateityje ekonomikos istorikai gal ir nevadins laikotarpio, prasidėjusio 2007-aisiais, „Didžiausia depresija“, bet labai tikėtina, kad jis bus žinomas kaip „Ilgiausia depresija“.
Ką mums daryti, kad taip nenutiktų? Pirma mūsų užduotis yra švietimas. Negalėsime kurti geros politikos, jeigu nesuprasime savo pačių situacijos. Kiekvienam rekomenduoju asmeniškai perskaityti ir po to gerai apgalvoti dvi pačias geriausias praėjusių poros metų knygas: Martino Wolfo „The Shifts and the Shocks“ ir Barry Eichengreeno „Hall of Mirrors“.
Ateityje ekonomikos istorikai gal ir nevadins laikotarpio, prasidėjusio 2007-aisiais, „Didžiausia depresija“, bet labai tikėtina, kad jis bus žinomas kaip „Ilgiausia depresija“.
Sutrumpinta Eichengreeno knygos versija: „Mes prisimename pakankamą minimumą Didžiosios depresijos pamokų, kad išvengtume jos pasikartojimo. Tačiau po to tas faktas, kad nekilo nauja Didžioji depresija, panaikino visas paskatas, kurios būtų privertusios mus iš naujo išmokti pamirštas pamokas ir jas vėl pritaikyti. Būtent todėl dabar mes esame įkalinti Stiglitzo Didžiojoje negandoje.“
Sutrumpinta Wolfo knygos versija: „Stabilumas pagimdė pasitenkinimą, pasitenkinimas pagimdė neatsargumą, o tada trapumą, o trapumas paruošė sceną krizei.“
Antra mūsų užduotis bus politinis reorganizavimas. Kol politikai, finansų ministerijos technokratai ir centrinio banko valdytojai jaučia spaudimą reaguoti į Stiglitzo, Eichengreeno, Wolfo ir kitų ekonomistų diagnozes, visos mūsų problemos ir toliau liks, Stiglitzo žodžiais tariant, „įsišaknijusios ne ekonomikoje, bet politikoje ir ideologijoje“.
Ir tik po šitų ideologinių ir politinių blokadų pašalinimo galime rimtai pradėti vykdyti savo ekonominės politikos uždavinius ir spręsti problemas, kurios neišvengiamai kils taisant mūsų dabartinius ekonominius sprendimus.
Bradas DeLongas, Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius
Nuotraukoje: JAV ekonomistas Josephas E. Stiglitzas
#FinansinėKrizė
