Šešerius metus respublikonų pretendentai, kandidatuojantys į prezidento postą, kaip ir dauguma nuosaikiųjų jų partijos kolegų, buvo bejėgiai prieš uraganus, kuriuos kėlė Arbatėlės judėjimo nariai, agresyviai puolantys kiekvieną prezidento Baracko Obamos žodį ir žingsnį, nesiūlydami jokių alternatyvų. Pagaliau šie žmonės, kurių žvilgsniai krypsta į išsvajotą aukščiausią valdžios postą šalyje, kyla tikslo, kaip Ozo, link – su širdimi, drąsa ir smegenimis.
„Idėjiniu konservatyvizmu“ yra populiariai vadinami tie, kurie į liberaliąsias politines idėjas, strategijas ir programas atsako kažkuo daugiau nei „ne“.
Šis „naujų idėjų“ šokis mums jau matytas. Ronaldas Reaganas atgaivino respublikonų partiją po Votergeito skandalo, su ekspertų pagalba sukūręs ir pateikęs laisva rinka paremtas alternatyvas liberaliųjų demokratų valdžios dalyvavimo reikalaujančiai „Naujajai sutarčiai“ (angl. New Deal). Billas Clintonas demokratų galimybes sustiprino pasinaudodamas Demokratų lyderystės tarybos centro kairiosiomis idėjomis. George‘as W. Bushas 2000-aisiais agitavo už „gailiaširdišką konservatyvizmą“.
Respublikonai, pralaimėję penkis iš šešių pastarųjų prezidento rinkimų, yra pasirengę suremti galvas ir pamąstyti.
Senatorius Marco Rubio iš Floridos agituoja aktyvistinę „Amerikietiškos svajonės“ darbotvarkę, nukreiptą į ekonominio mobilumo skatinimą per atlyginimų subsidijas, prieinamą vaikų priežiūrą ir kitas „lygių galimybių“ priemones.
Senatorius Randas Paulas iš Kentukio, po šiais metais padarytų daugybės vizitų į juodaodžių, lotynoamerikiečių ir mažas pajamas gaunančių asmenų bendruomenes visoje šalyje, atsiribojo nuo savo ankstesnės liberalumo įkvėptos 1964 m. Pilietinių teisių akto kritikos. Praėjusią savaitę Cincinatyje Nacionalinės miestų lygos konvencijoje senatorius kalbėjo apie savo siekį išplėsti balsavimo teises, didinti švietimo galimybes ir „kovoti už teisingumą“ teisėtvarkos sistemoje, kuri yra nepalanki mažumoms.
Panašiomis socialiai angažuotomis temomis pastaruoju metu kalba ir Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Cristie, kuris, panašu, jau pamiršo Bridgegate skandalą ir nebenori liesti tos temos. „Aš esu už teisę į gyvybę, - kalbėjo jis Kolorade, Aspeno institute. - O jei ir jūs esate tų pačių pažiūrų, jūs privalote būti ir už teisę į gyvenimą išėjus iš gimdos į pasaulį.“
Buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas, kuris ir toliau skamba taip, lyg norėtų būti vienas iš kandidatų, neseniai parašė straipsnį Wall Street Journal apie „užuojautos būtinybę“ reaguojant į išaugusį vaikų skaičių migruojančių į šalį per pietvakarinę sieną.
Kongreso biudžeto tarybos pirmininkas Paulas Ryanas iš Viskonsino konservatyviajame Amerikos verslo institute atskleidė ilgai lauktą 73 psl. planą, kaip konservatyviuoju stiliumi kovoti su skurdu. Pagrindinės plano nuostatos yra uždirbtų pajamų mokesčio kredito plėtra ir pajamų priedai mažus atlyginimus gaunantiems darbuotojams, kurie abiejų partijų parama džiaugiasi dar nuo prezidento Geraldo Fordo administracijos laikų.
Kontraversiškesnė Ryano plano idėja yra „galimybių išmokos“, kurios skamba lyg dotacijos kvartalams. Tai siūlymas pinigus maisto talonams, paramos būstui ir kitoms su skurdu kovojančioms programoms sumesti į vieną išmoką ir perduoti valstijoms dalinti savo nuožiūra.
Ryanas tikina, kad skirtingai nei dotacijos ištisiems kvartalams, pinigai bus leidžiami padėti skurstantiems, o planas bus „neutralus biudžeto atžvilgiu“, t.y. kainuos ne daugiau ir suteiks mažas pajamas gaunančioms šeimoms ne mažiau nei dabartinė sistema.
Į tai net buvęs Clintono darbo sekretorius Robertas Reichas CNN sakė, kad Ryano planas jam „padarė didelį įspūdį“.
Tačiau Ryano plano detalės nėra tokios svarbios pritraukiant mažumų rinkėjus respublikonų pusėn kaip tas faktas, kad jis pagaliau iš tiesų aplankė ir susipažino su bendruomenėmis, kurioms teigia norįs padėti.
Tai pirmasis žingsnis, mano Rajonų verslumo centro įkūrėjas Robertas Woodsonas. Šis iškilus juodaodis respublikonas pastaruosius metus buvo savotiškas Ryano miesto gatvių šerpas, supažindinęs jį su skirtingomis bendruomenėmis ir jų vietos organizacijomis.
„Man įspūdį padarė tai, kad gavęs progą susipažinti su šimtais šių žmonių, jis pakeitė savo nuomonę," sako Woodsonas, kuris kaip ir Ryanas dirbo su a.a. kongresmenu Jacku Kempu, kuris buvo netipiškai populiarus tarp etninių mažumų. „Kaip dažnai jums tenka išgirsti ką nors Vašingtone pripažįstant, kad jo nuomonė pasikeitė?“
Tas tiesa. Tačiau tik laikas parodys, ar to pakaks, kad pasikeistų juodaodžių ir lotynoamerikiečių nuomonė apie respublikonus.
