Trečios kartos Amerikos lietuvė Nida Januškis (38 m.) pasakas vaikams prieš miegą skaito lietuvių kalba. „Kai manęs paklausia, iš kur esu, atsakau, kad esu lietuvė“, – sako Nida. Žurnalo „Moteris“ žurnalistei moteris pasakoja apie meilę Lietuvai, karjerą garsiojo Harvardo universiteto verslo mokykloje ir kaip jos gyvenimą pakeitė Paryžius.
Paryžiuje – vėlyvas, saulėtas rytas. Žmonių garsiajame Eliziejaus laukų prospekte (Avenue des Champs-Elysees) knibždėte knibžda: japonės turistės fotografuoja milžinišką „Louis Vuitton“ parduotuvę, keli paryžiečiai dendžiai skuba į prašmatnų biurą, kostiumėliais pasipuošusios jaunos merginos šnekučiuojasi ant suoliukų, rankose – puodeliai ką tik išspaustų sulčių. Prasukusi pro kelis didelius prabangių parduotuvių pastatus, sustoju prie masyvių medinių vartų ir paspaudžiu skambutį. Keliuose šio seno namo su plačiais laiptais ir erdviais kambariais aukštuose įsikūręs vieno geriausių pasaulyje Harvardo universiteto verslo mokyklos Europos tyrimų centras.
Durys prasiveria. „Labas“, – gražia lietuvių kalba su amerikietišku akcentu pasisveikina Nida. Atrodo kaip tikra paryžietė: elegantiška, avi batus su kulniukais, per petį nerūpestingai permesta skara. Nuolat šypsosi ir užkrečia gera nuotaika, – šios ypač trūksta išėjus iš Paryžiaus metro. Aprodo savo biurą. „Čia kol kas dirbu viena. Kolegos įsikūrę kitame aukšte. Per pertraukas susitinkame prie puodelio kavos“, – pasakoja.
Tik įžengusi į Nidos kabinetą pamatau ant sienos kabantį paveikslą su Vilniaus arkikatedra. „Manęs dažnai klausia, kas tai yra. Turiu progą papasakoti apie Lietuvą“, – su šypsena sako moteris. Pasiūlo man kėdę, o pati atsisėda ant didelio gimnastikos kamuolio. Nustembu, nes darbo kabinete tokį vaizdą matau pirmą kartą gyvenime. „Kaip reaguoja kolegos prancūzai, svečiai, kai pamato Jus ant šio kamuolio?“ – paklausiu atsargiai. „Mano, kad esu išprotėjusi, – atsako Nida juokdamasi. – Nors JAV verslo startuoliams toks vaizdas įprastas. Jau dvejus metus sėdžiu ant šio kamuolio. Kartais paspyruokliuoju, pasirąžau, nugarą laikau tiesiai, kvėpuoju taisyklingai. Stengiuosi gyventi sveikai. Kamuolys tekainuoja dešimt eurų. Kodėl gi ne?“
Nida su šeima Paryžiuje gyvena jau šešerius metus, dvejus iš jų dirba Harvardo verslo mokykloje. „Dirbu fondų plėtros komandoje. Stengiuosi į fondą pritraukti lėšų iš buvusių Harvardo studentų, dabar gyvenančių Europoje. Visi, kurie mokėsi Harvarde, yra potencialūs mūsų rėmėjai. Susitinku su didelę karjerą padariusiais įvairių sričių profesionalais. Per ateinančius trejus metus mūsų pasaulinis fondas turi surinkti apie milijardą JAV dolerių. Iš jų bus mokamos stipendijos, finansuojamos įvairios programos, renginiai, atnaujinamas universitetas ir panašiai. Tai, ką darau, yra filantropija. Visi universitetai JAV organizuoja tokias kampanijas. Amerikoje žmonės įpratę dalintis, aukoti, padėti. Filantropija yra mūsų kultūros dalis. Europoje rinkti privačias lėšas į fondus nėra įprasta, nors universitetai jau supranta, kad jiems neužtenka valstybės subsidijų, nes reikia vis naujų fakultetų, geriausių dėstytojų. Norime ir Europoje išmokyti žmones prašyti pinigų, nes tai yra gerai.“
Kelionė į Lietuvą
Nida visada entuziastingai pasakojo apie savo senelių praeitį, kalbėjo apie Lietuvos ateitį. „Tuo metu studijavau Ilinojaus universitete finansus, nusprendžiau susiorganizuoti šešių mėnesių stažuotę Lietuvoje, – prisimena Nida. – Buvo sausio mėnuo, šalta, tamsu. Vakarais išsivirdavau nusipirktų šaldytų koldūnų. Jaučiausi tikrai keistai.“ Viskas pasikeitė, kai Nida susirado nuostabių lietuvių draugių. Šios parodė jai kitokį Vilnių. „Mane visada traukė į Lietuvą, – sako moteris. – Taip buvau auginama.“
Nidos seneliai į JAV pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą. Mamos tėvai bėgo per Vokietiją, ten, pabėgėlių stovykloje, gimė Nidos mama. Tėtis gimė Lietuvoje, tačiau užaugo Klivlande. „Norėčiau parašyti knygą apie savo šeimą, nes jos istorija yra tikrai neįtikėtina. Mamos mama bėgo iš Lietuvos būdama nėščia. Laukuose paslydo, įkrito į griovį, ten gimė mano teta. Daugelis šeimų patyrė įvairių tragedijų, netrūko jų ir mano šeimai, – pasakoja Nida liūdnus prisiminimus. – Seneliai tikėjo, kad grįš į Lietuvą. Labai stengėsi, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, lankytų lietuviškas mokyklėles, stovyklas, aktyviai dalyvautų lietuvių išeivijos veikloje. Ir tėvai, ir mes, jų vaikai, buvome ir skautais, ir ateitininkais, šokome tautinius šokius, dainavome choruose. Penkerių metų nuėjusi į mokyklą Lemonte beveik nekalbėjau angliškai – juk bendravome tik su lietuviais. Meilė Lietuvai degė mūsų širdyse.“
Pirmą kartą į Lietuvą Nida atvyko 15-os metų. Buvo gūdūs 1993-ieji. „Vilniuje mus – tada lankiausi su mama, broliu ir seserimi – pasitiko gausus būrys giminių su glėbiais gėlių. Apsistojome Lazdynuose pas tetą, ši kadaise buvo ištremta į Sibirą. Tas rajonas man pasirodė toks tuščias, visur – tik pilki sovietiniai pastatai. Mąsčiau: kur mes atvažiavome? Nuėjome į parduotuvę, maisto beveik nėra, bet giminės stalą nukrovė vaišėmis, tuo metu retais delikatesais“, – pirmąsias akimirkas Lietuvoje prisimena Nida.
Kitą dieną giminės parodė svečiams senamiestį, nuvežė į užmiestį, į sodą. „Visą vasarą keliavome po Lietuvą. Labai suartėjome. Įsimylėjau šią šalį, o kitą vasarą kartu su seserimi čia grįžome, – sako Nida. – Po kelionės į Lietuvą smarkiai pasikeičiau. Supratau, kad man patinka keliauti, kad lengvai prisitaikau prie naujos aplinkos. Tėtis Lietuvoje buvo įkūręs konsultacijos įmonę, prisidėjo ir prie Prezidento Valdo Adamkaus rinkiminės kampanijos.“
Lietuvą pamilo ir Nidos vyras amerikietis Brentas Walshas. Jiedu susipažino studijuodami universitete. „Brentas buvo pirmasis ne lietuvių kilmės vaikinas, su kuriuo bendravau. Mėgo silkę ir krepšinį. Kaip galėjau tokio neįsimylėti?! – juokiasi Nida. – Turi vengrų ir airių kraujo. Be to, Brentui labai patiko mano ypatinga istorija, jis palaikė mano norą puoselėti savo tėvų kultūrą. Susituokėme tikrai jauni: jam buvo 24-eri, man – 23-eji. Niekas mūsų neatkalbinėjo. Matyt, atrodė, kad žinome, ko norime, turime planą.“ Po vestuvių Nida pasiliko savo mergautinę pavardę. „Norėjau išlaikyti savo lietuviškos tapatybės įrodymą“, – paaiškina ji.
Dirbti, kad gyventum
Susituokę Nida ir Brentas nusprendė pusę metų keliauti po pasaulį, o paskui pagyventi Lietuvoje. „Kelionėje mokiau savo vyrą lietuvių kalbos. Rodžiau ir sakiau: „Čia – medis, dangus, knyga, stalas...“ Jam sekėsi atsiminti žodžius. Lietuvoje bendravome tik lietuviškai. Brentas darė daug gramatikos klaidų, bet nebijojo kalbėti, o žmonės jam padėjo, taisė. Štai prancūzai nesistengia tavęs suprasti, jei nelabai gerai kalbi prancūziškai, o lietuviai buvo labai entuziastingi. Mano vyras jautėsi kaip žvaigždė, – amerikietis, vedęs Amerikos lietuvę ir truputį kalbantis lietuviškai, sulaukė daug dėmesio. Ir labai džiaugėsi, kad Amerikoje galės lietuviškai pasikalbėti su mano seneliais. Tai buvo jo svajonė.“
Nida su vyru įsikūrė Vilniuje, Dominikonų gatvėje, bandė susirasti darbą. „Buvo 2001-ieji, pasiūlymų tikrai nebuvo daug. Vilniuje praleidome nuostabius šešis mėnesius, tada grįžome į JAV – Brentas gavo darbą Bostone. Aš dirbau nekilnojamojo turto kompanijoje finansininke, paskui – Harvardo verslo mokykloje: turėjau pritraukti lėšų į fondus, plėtoti projektus, – pasakoja Nida. – Dirbau ten penkerius metus, paskui Brentui pasiūlė darbą Paryžiuje.“
Taigi šeima kartu su dviem Bostone gimusiais sūnumis Kajumi ir Juliumi atsidūrė Paryžiuje. „Kajui tada buvo treji su puse metų, o Juliui – aštuoniolika mėnesių. Paryžiuje gimė mūsų jaunėlė Simona, – su vyru norėjome didelės šeimos. Aš pati turiu brolį ir seserį, o Brento sesutė mirė, kai mokėmės universitete. Beje, mūsų vaikai irgi turi dvigubą pavardę – Walshai-Januškiai.“
Nida sako, kad Paryžius jai iškart patiko, artima pasirodė ir prancūzų filosofija: „Dirbi tam, kad gyventum, o ne gyveni tam, kad dirbtum.“
Visa širdimi esu lietuvė
Kalbamės, kad pirmos kartos užsienyje gyvenančių lietuvių vaikai nekalba lietuviškai. Kaip Nidai ir jos šeimai pavyko išmokyti savo atžalas tėvų kalbos? „Gal emigrantai nenori būti kitokie nei jų kaimynai? – svarsto Nida. – Mano senelių, tėvų karta didžiavosi, kad yra lietuviai. O ta karta, kuri į JAV atvyko jau po 1990-ųjų, norėjo kuo greičiau pritapti prie naujos aplinkos. Tokį pat procesą matau ir Prancūzijoje. Ne kiekviena už prancūzo ištekėjusi lietuvaitė išsaugo kalbą. O įsivaizduokite, kaip man sunku: aš – Amerikos lietuvė, vyras – amerikietis. Aišku, kad vaikai nenori, priešinasi, atsisako kalbėti. Tai natūralu, bet esu užsispyrusi. Kai paklausiu lietuviškai, o jie atsako angliškai, paprašau pakartoti lietuviškai, sakau: „Bandykite, padėsiu.“ Kajus (9 m.), Julius (7 m.) ir Simona (5 m.) neblogai kalba lietuviškai, bet galėtų dar geriau. Nusprendėme, kad dėl vaikų kasmet važiuosime į Lietuvą. Ten jie lanko vasaros stovyklas. Paryžiuje kartą per mėnesį eina į lietuvių bendruomenės mokyklėlę. Kalba – geriausia dovana, kokią gali duoti savo vaikui, šiuolaikiniame pasaulyje mus siejanti gija.“
Nida sako, kad šių metų kovo 11-oji jų šeimai buvo ypatinga diena. „Šventėme Lietuvos nepriklausomybės 25-erių metų jubiliejų – žiūrėjome filmą „Kita svajonių komanda“ apie Lietuvos krepšinio istoriją, valgėme kugelį, šaltibarščius, kalbėjomės. Noriu, kad vaikai žinotų mano šeimos istoriją, kas buvo. Sūnūs lanko krepšinį. Gal vieną dieną žais už Lietuvą? Gal mes visi grįšime ten gyventi?
Neseniai vienas draugas man sako: „Mano geras pažįstamas susitiks su tavo prezidentu.“ Klausiu: „Su Dalia?“ – „Ne, Nida, su Baracku Obama.“ Visada taip. Visa širdimi esu lietuvė.“
Žurnalas „Moteris“
