Į miško gelmę

Režisierius: Rob Marshall. Vaidina: James Corden, Emily Blunt, Meryl Streep, Anna Kendrick, Chris Pine, Lilla Crawford, Daniel Huttlestone

Po to, kai 1987 metais Brodvėjuje debiutavo kompozitoriaus ir rašytojo Stepheno Sondheimo drauge su libretistu Jamesu Lapine‘u sukurtas miuziklas „Into The Woods“, pramogų pasaulis su malonumu nusičiupo idėją ir ėmė perdarinėti stebuklinę-princesinę-pasakišką mitologiją masiniam vartojimui, nuo Disney „Frozen“ ir „Meleficent“ iki mažojo ekrano „Grimm“, „Once Upon a Time“ ir „Charmed“. Žinoma, nepamirškime ir teatrinės fejerijos „Wicked“, kurios mastai ir pagal visus muzikinio teatro kanonus sukurptos populistinės dainos, visam laikui įstringančios į atmintį, yra kaip tik tai, ko NEBUVO „Into the Woods“ pastatyme. Nepaisant perdirbinių ir pamėgdžiojimų, Holivudas vis tiek norėjo į didžiuosius ekranus perkelti ir originalą, tačiau šio darbo kelias buvo sunkus ir vingiuotas. Na, o šis filmas galiausiai mus pasiekė. Su palengvėjimu sakome: jis geras.

Iki šiol Robo Marshallo karjera kuriant miuziklus-filmus buvo pažymėta savotiško gėdos jausmo dėl šio žanro formos. Tai yra labai keistas bruožas, turint galvoje tai, kad jis karjerą pradėjo kaip muzikinio teatro choreografas ir režisierius. Miuziklų „Chicago“ ir „Nine“ kino versijose Marshallas keistai jungia sceniškumą ir atsitraukimą (dauguma muzikinių numerių vyksta minimalioje teatrinėje aplinkoje, dažniausiai pagrindinio veikėjo galvoje) su MTV stiliaus montažu, taip išgaudamas pačių blogiausių savybių monstrą: šmėsčiojantį nenuoseklų miuziklą be jokios kinematografinės vertės. Šiuo trečiuoju bandymu jis maloniai nustebina žiūrovus – šįkart pati medžiaga priverčia Marshallą integruoti muziką į veiksmą. Taip, čia veikėjai iš tiesų dainuoja vienas kitam, o istorija yra nuosekli ir organiška, be nerangių pasiteisinimų, kodėl kažkas staiga užtraukia dainą.

Tam pasitarnauja ir tai, kad naratyvą sudaro kelios persipinančios pasakos, kuriose, kaip žinia, dainavimas neatrodo ne laiku ir ne vietoje, net ir miuziklų per daug nemėgstančiai publikai. Ragana (Meryl Streep) praneša savo kaimynams kepėjui (Jamesas Cordenas) su žmona (Emily Blunt), kad ji panaikins prakeiksmą, neleidžiantį jiems susilaukti vaikų, jei šie gaus jai tam tikrą objektą, reikalingą burtams. Taigi, sutuoktiniai patraukia jo ieškoti į miškus, kur sutinka mums pažįstamus personažus: Raudonkepuraitę (Lilla Crawford), Pelenę (Anna Kendrick) ir Džeką (Daniel Huttlestone) – tą, su stebuklingomis pupomis.

Žinoma, brandžiam ir intelektualiam žiūrovui skirtai Sondheimo medžiagai tenka pereiti „mikimauziškos“ studijos cenzūrą ir tapti subalansuota šeimai. Kartais šią pusiausvyrą išlaikyti tampa labai sunku. Pavyzdžiui, studija pasikviečia savo numylėtą Johnny Deppą vaidinti Vilko, tačiau išcenzūruoja didžiąją dalį seksualinių perifrazių jo dainoje Raudonkepuraitei „Hello, Little Girl“ ir nedidelį, tačiau tematiškai labai turtingą vaidmenį paverčia mielu epizodiniu pažįstamo veido pasirodymu. Apskritai, filmas sutrumpina ir supaprastina nemažą dalį originaliojo miuziklo.

Supaprastinimas matosi ir pačioje juostos kinematografijoje: vietoj hiperaktyvaus montažo, matyto „Chicago“, kūrėjas pasiūlo ramesnį, malonesnį kameros darbą, nebijodamas ilgesnių kadrų filmuojant kai kurias pagrindines dainas, ypač tas, kurias atlieka Streep ir Blunt. Tai nėra tokie dėmesį prikaustantys kadrai kaip Tomo Hooperio „Les Miserables“, tačiau jie leidžia aktorių veidų emocijoms papildyti jų dainavimą. O aktoriai labai daug prisideda prie adaptacijos praturtinimo. Blunt gražiai ir maloniu balsu atlieka savuosius kūrinius, į kuriuos organiškai įspraudžią nepatiklų nervingą juoką, taip klasikiniams kūriniams suteikdama savotišką aktorinę skyrybą. Streep vaidmuo pradžioje reikalauja labai tradicinio perteikimo, kad pasimatytų kontrastas su vėliau atskleidžiamomis netikėtomis charakterio gelmėmis. Jokių gelmių nereikalaujama iš Chriso Pine‘o ir Billy Magnusseno („Aš užaugintas būti žaviu, ne nuoširdžiu“, - paaiškina Pine‘o princas), tačiau šis duetas sužavi su labai juokinga savigaila ir meilės godomis, atlikdami kūrinį „Agony“.

Juosta nėra vizualiai labai išradinga ir per daug nenutolsta nuo šios medžiagos teatrinių šaknų. Ir nepaisant to, kad būtų buvę nuostabu išvysti daugiau būtent kino medijai būdingų išraiškos galimybių ir miuziklams būdingo pakilumo, Marshallas vis dėlto sugebėjo perteikti pasakojimo emocinį intymumą, kas yra labai sudėtinga užduotis, turint galvoje visus siužeto vingius. Trumpai tariant, ateityje Marshallo miuziklams sėkmė yra garantuota, jei tik jis toliau dirbs su Sondheimo medžiaga ir toliau samdys Streep, Blunt, Kendrick, Cordeną ir Pine‘ą.