1922 m. lapkritį Howardas Carteris padarė vieną svarbiausių XX a. archeologinių atradimų – Karalių slėnyje jis atkasė senovės Egipto faraono, berniuko-karaliaus Tutanchamono, kapą. Priešingai nei bet kuri kita moderniais laikais rasta kapavietė, paskutinioji Tutanchamono poilsio vieta daugiau nei 3 000 metų išliko nepaliesta kapų plėšikų rankų.
Howardas Carteris gimė 1874 m. gegužės 9 d. Kensingtone, Londone. Jo tėvas Samuelis Carteris buvo sėkmingas dailininkas. Vaikystėje berniukas dažnai sirgo, todėl buvo išsiųstas gyventi su savo tetomis į Norfolką. Ten jis buvo privačiai mokomas namuose ir jau nuo jauno amžiaus rodė polinkį į meną. Kai jo tėvas nutapė vieno gerai žinomo to meto egiptologo portretą, įsižiebė mažojo Howardo susidomėjimas paslaptingąja šalimi, kurią XIX a. pabaigoje buvo okupavusi britų imperija. Šiuo laikotarpiu Europos mokslininkų tarpe ypač išaugo susidomėjimas egiptologija – senovės Egipto kultūros ir istorijos tyrinėjimu. Daugelis garsių britų mokslininkų ir archeologų tuo laiku aktyviai kasinėjo senovines Egipto kapavietes ir miestus.
Būsimas akademikas ir archeologas į Egiptą pirmą sykį atvyko kaip jaunas dailininkas, pasamdytas nupiešti artefaktų eskizus. Per savo tėvo ryšius, Carteris buvo pasamdytas dirbti kartu su vienu archeologu, kuriam reikėjo dailininko, kuris nupieštų jo atradimus. Tokiu būdu 17-metis Howardas 1891 m. iškeliavo į Egiptą, kur dalyvavo Egipto tyrinėjimų fondo finansuojamuose Vidurinės Karalystės kapų Beni Hasane kasinėjimuose. Ateinančius kelis metus Carteris dirbo skirtingose kasinėjimų vietose Amarnoje, Deir al Bachryje, Tėbuose, Edfu ir Abu Simbele. Carteris buvo liaupsinamas dėl novatoriškų ir modernių naujų metodų, kuriuos pasitelkdamas perpiešdavo sienų reljefus ir kitus archeologų atradimus.
1907 m. Carterį pasamdė turtingas anglų aristokratas lordas Carnarvonas, kuris nepaprastai žavėjosi egiptologija ir dėl prastos sveikatos žiemas dažniausiai praleisdavo Egipte. Remiamas Carnarvono, Carteris vadovavo Egipto kilmingųjų kapaviečių kasinėjimo darbams. 1914 m. Carnarvonas gavo licenciją kasinėti Karalių slėnio sektoriuje KV62, kuriame, kaip manė Carteris, slypėjo faraono Tutanchamono kapas. Dėl Pirmojo pasaulinio karo kasinėjimai buvo atidėti iki 1917 m., tačiau dėl kelių iki to laiko rastų laidojimo reliktų, kurie buvo pažymėti „Tutanchamono“ vardu, Carteris buvo įsitikinęs, kad jie priklauso vienam dar nerastam kapui. Tai prieštaravo to meto archeologų įsitikinimams, kad Karalių slėnyje buvo atkastos visos įmanomos faraonų kapavietės.
Penkerius metus trukę kasinėjimai nedavė jokių vaisių, kol vieną 1922 m. dieną vandens nešėju dirbęs berniukas pertraukėlės metu ėmė su lazda kasinėti smėlyje ir atrado akmeninį laiptelį. Carterio komanda atkasė laiptus, besileidusius žemyn iki nepaliestų durų ir slaptos kapavietės. 1922 m. lapkričio 26 d. Carteris ir lordas bei ledi Carnarvonai įžengė į kapą, kuriame rado milžinišką aukso ir lobių kolekciją. Kai Carnarvonas paklausė „Ar ką nors matote?“, Carteris ištarė garsiuosius savo žodžius: „Taip, stebuklingus dalykus!“.
Šimtų artefaktų perkėlimo iš kapavietės darbai truko iki pat 1923 m. vasario, kuomet Carteris ir jo komanda pagaliau galėjo atverti paskutinę kapavietės salę, kurioje rado faraono Tutanchamono sarkofagą. Iš gryno aukso išlieta berniuko-karaliaus mirties kaukė, inkrustuota lazuritu ir kitais brangakmeniais, išlieka vienu nepaprasčiausiu ir įspūdingiausiu kapavietės lobiu.
Tutanchamono kapo atradimas supurtė visą archeologijos mokslą, o susidomėjimas senovės Egiptu ir egiptologija visame pasaulyje pasiekė naujas aukštumas. Tutanchamono kapas buvo pirmasis, kurio per daugiau nei 3 000 metų nepasiekė kapų plėšikai, o jame slypėjo puikiai išsilaikę turtai, išlikę nuo pat senovės egiptiečių laikų.
Viso milžiniško Tutanchamono kapavietėje rastų artefaktų lobyno iškasimas ir sukatalogavimas truko daugiau nei dešimtmetį. Carteris visą tą laiką liko Egipte, kur dirbo Karalių slėnyje iki pat 1932-ųjų, kai buvo baigti kapavietės kasinėjimo darbai. Tuomet archeologas grįžo į Londoną ir savo vėlyvuosius gyvenimo metus praleido dirbdamas kolekcionierių agentu įvairiuose muziejuose.
1939 m. kovo 2 d. Carteris Londone mirė nuo limfomos ir buvo palaidotas Londono Putney Vale kapinėse. Tik šio aistringo žmogaus atkaklumas ir tikėjimas savo jėgomis leido pasauliui išvysti Tutanchamono kapą, kuris kitu atveju vis dar slėptųsi po karštu Karalių slėnio smėliu.
