Respublikonai jau pasirinko. O dabar tikėtina demokratų nominantė prezidento rinkimuose turi dilemą: ar toliau kandidatuoti judant link centristinių pažiūrų ir bandyti patraukti savo pusėn didelę rinkėjų persvarą, rizikuojant įsiutinti Sanderso rinkėjus? O gal toliau laikytis kairės, kaip visų šių pirminių rinkimų metu, išsaugoti demokratų partijos vienybę, tačiau rizikuoti, kad net Trumpo nepakenčiantys respublikonai grįš prie Donaldo, kaip prie mažesnės blogybės?
Neišvengiama Trumpo nominacija grasina padalinti respublikonų partiją į tris dalis. Trumpas atstumia tiek pačius konservatyviausius, tiek pačius nuosaikiausius respublikonus, tiek socialiai konservatyvius nuolatinius bažnyčios lankytojus, tiek pasiturinčius Kasichui simpatizuojančius priemiesčių gyventojus (ypač moteris). Patys konservatyviausi respublikonai už Hillary, aišku, nebalsuos, tačiau jie gali būti paakinti išvis neiti balsuoti. Patys nuosaikiausi gali balsuoti nepaisant partinės priklausomybės – jei Clinton gali juos įtikinti, kad bus atsakingesnė vadovė.
Tai turėtų būti jaudinančios galimybės Clinton kampanijai. Ištisą kartą nacionalinė politika buvo griežtai padalinta į du vieningus frontus, su minimaliu persidengimu. Trumpo nominacija staiga pavertė tikėtina galimybe, kad pamatysime 1964-uosius ar 1972-uosius menančius rinkimus, kai kontroversiškas vienos partijos kandidatas priverčia milijonus rinkėjų palaikyti kitą partiją. Tačiau norint laimėti tokią pergalę kaip 1964-aisiais ar 1972-aisiais reikia traukti į centrą ir pozicionuoti save saugiu pasirinkimu. Lyndonas Johnsonas ir Richardas Nixonas kandidatavo kaip taikos ir tvarkos kandidatai, kaip opozicija destabilizuojantiems radikalams.
Trumpo nominacija staiga pavertė tikėtina galimybe, kad pamatysime 1964-uosius ar 1972-uosius menančius rinkimus, kai kontroversiškas vienos partijos kandidatas priverčia milijonus rinkėjų palaikyti kitą partiją.
Tokia pati galimybė bus ir 2016-aisiais. Tačiau šįkart kils pavojus, su kuriuo neteko susidurti nei Johnsonui, nei Nixonui. Jie abu buvo pareigas jau einantys prezidentai, vadovaujantys vieningoms partijoms. Hillary Clinton (stebėtinai) prireiks daugiau laiko nei Donaldui Trumpui, kad ji užsitikrintų nominaciją. Jos partija gal ir mažiau susiskaldžiusi nei respublikonai (80 procentų demokratų sako palaikantys Clinton arba Sandersą), tačiau tas vieningumas buvo pasiektas Clinton smarkiausiai pasukus į kairę būtent tais klausimais, kuriais abi partijos labiausiai nesutaria: ginklai ir imigracija. Jei ji vasarą ir rudenį šiais klausimais taps nuosaikesnė, ar ji nepakurstys to paties aistringo palaikymo Bernie Sandersui, kokį stebėjome žiemą ir pavasarį? O gal taip ji nuties pagrindą kairiojo sparno iššūkiui pirminiuose rinkimuose, jei nuspręs kandidatuoti antrajai kadencijai 2020-aisiais? Stiprūs Sanderso rezultatai pirminiuose rinkimuose demonstruoja, kad labai daug demokratų net Baracką Obamą laiko silpnavaliu kompromisininku.
Kiek pačioje jos partijoje yra erdvės šiame rinkimų etape siekti labiau centristinės pozicijos? Nepamirškite, kad net jei ji nuo Obamos užsienio politikos atsitraukė į dešinę, buvo gana plačiai žinoma, kad dar būdama pirmąja šalies ponia, ji dažnai kritikavo savo vyro vidaus politiką iš kairės.
Gal apskritai apie šį pasirinkimą reikia galvoti kaip apie dar vieną Clinton išbandymą jos kelyje į prezidentavimą. Kokio dydžio figūra ji gali būti? Johnsonas ir Nixonas niekada taip ir neišpildė savo rinkiminių pažadų užtikrinti nacionalinės vienybės. Praėjus vos porai metų po abiejų rinkimų, abu vyrai buvo prie savo prezidentavimo griuvėsių: Nixoną iš posto išmetė Votergeito skandalas, o Johnsoną parbloškė Vietnamas, rasiniai susirėmimai ir augantis nusikalstamumas miestuose. Ar Clinton gali pavykti tapti tokia prezidente, kokiais nesugebėjo tapti nei Johnsonas, nei Nixonas? Ar ji gali užgniaužti savo pačios įtarimus, išgyventi savo pačios nuoskaudas (kurios atsirado ne be pagrindo, kaip dažniausiai ir nutinka)? Ar ji gali pasinaudoti jai pasitaikiusia galimybe, kurią jai pametėjo jos oponentų klaidos ir iliuzijos? Ar ji mano, kad apskritai verta pabandyti? Ar ji gali atrasti tinkamą ir sėkmingą metodą? Jei taip, tai Amerikos politikos pertvarkymas, apie kurį tiek daug kalbėjo jos iškalbingasis pirmtakas Barackas Obama, gali tapti pačiu netikėčiausiu šios mažiausiai idealistiškos ir mažiausiai prezidentiškos kandidatės į aukščiausią šalies postą pasiekimu.
