Kas priverčia žmogų imti ir palikti pasaulį bei tapti atsiskyrėliu? Ar Chrisas Knightas buvo paprastas antisocialus vagis, o galbūt jo istorija gali mus kažko pamokyti? Šiuos ir kitus klausimus užduoda žurnalistas Michaelas Finkelis savo knygoje „The Stranger in the Woods: The Extraordinary Story of the Last True Hermit“, gimusioje po devynių susitikimų su vienišiumi atsiskyrėliu.

Pateikiame „National Geographic“ interviu su Finkeliu, kuriame jis kalba apie tai, kaip žmonės tampa atsiskyrėliais, bei papasakoja pritrenkiančią Knighto gaudynių istoriją.

- Christopheris Knightas buvo vagis, daugiau nei tūkstantį kartų įsibrovęs į privačius namus ir sutrikdęs jų savininkų ramybę. Kas paskatino jus parašyti knygą apie šio antisocialaus vienišiaus istoriją? 

- Vagiliavimai man pasirodė įdomūs, tačiau likusi jo gyvenimo istorija mane tiesiog apsėdo. Visų pirma, jis 27 metus visiškai vienas išgyveno Meino miškuose, žiemą netgi nekurdamas laužo; jis visą tą laiką nė karto nesikalbėjo su kitu žmogumi, nesiuntė laiškų ir jokiu kitu būdu nekontaktavo su išoriniu pasauliu. Tačiau, be maisto, baterijų ir žibintuvėlių, jis taip pat pavogė šimtus, galbūt tūkstančius, knygų. Buvau suintriguotas paklausti žmogaus, kuris buvo visiškai atskirtas nuo žmonijos, kodėl jis paliko savo namus. Žmonės tūkstančius metų klausė atsiskyrėlių, kokia yra gyvenimo prasmė, ir aš taip pat tapau to pirmykščio smalsumo auka.

- „The New York Times“ palygino Knightą su Boo Radley, atsiskyrėliu iš knygos „To Kill a Mockingbird“. Papasakokite mums daugiau apie jo gyvenimą ir kodėl jis nusprendė pasitraukti iš visuomenės.

- Boo Radley yra išgalvotas veikėjas, o Christopheris Knightas yra realus žmogus. Jis užaugo labai įdomioje, privačioje šeimoje centriniame Meine. Jis turi keturis vyresnius brolius ir jaunesnę seserį. Pagal visus pasakojimus, Knightų vaikai buvo nepaprastai protingi – tai tas šiomis dienomis retas žemosios vidutinės klasės šeimos tipas, kai nėra daug pinigų, bet kiekvieną vakarą yra skaitomas Šekspyras ir deklamuojama poezija. Visa šeima taip pat mokėjo taisyti automobilius ir santechniką bei savarankiškai studijavo termodinamiką. Jie mokėjo auginti daržoves šiltnamyje ištisą žiemą – Meine! – neturėdami mokėti elektros kompanijai nė cento.

Knightas visą savo gyvenimą buvo nepaprastai drovus. Santykiai su kitais žmonėmis jį trikdė. Taigi, būdamas 20-ies, jis nuvairavo savo automobilį į šiaurės Meiną, paliko jame raktelius, ir iškeliavo į miškus. Jo šeima taip ir nepranešė policijai apie dingimą. Aš paklausiau vietos policininkų, ar jie nenustebo, kad šeima nesikreipė pagalbos? Man atsakė – „Ne, tai yra labai privati šeima. Jeigu vaikis išėjo, tai jis išėjo.“ Esu tikras, kad jie dėl jo smarkiai nerimavo, bet valdžios į tai nevėlė.

Stovykla, kurioje gyveno atsiskyrėlis [/caption]

- Knighto įkurta stovykla buvo itin atšiaurioje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje. Kokias nepaprastas strategijas jis pasitelkė tam, kad išgyventų miškuose 27 metus?

- Knightas ne visą laiką gyveno atšiauriuose šiaurinio Meino tyruose. Jis kurį laiką klajojo, kol pasiekė stovyklavietę, kurioje pragyveno 25 metus. Ji buvo privačioje teritorijoje, ir visai šalia jos buvo išbarstyta keli šimtai vasarnamių, kuriuos jungė žvyrkeliai ir maži miestukai. Galima sakyti, jis gyveno visuomenės centre.

Man pasidarė įdomu, kaip gi niekas nerado jo stovyklos 25 metus? Tada aš pats nuvykau į mišką šalia jos. Vietiniai jį vadina „The Jarsey“. Tai yra pats tankiausias, labiausiai nepraeinamas ir galvą apsukantis miškas, pro kurį prasibrauti būtų sunku netgi elniui. Aš pats esu patyręs stovyklautojas, bet ieškodamas tos vietos susipjausčiau rankas ir suplėšiau batus.

Chrisas Knightas mokėjo vaikščioti tame miške naktį, visiškai tyliai. Negaliu apsakyti, kaip mane sužavėjo jo gebėjimas išgyventi. Ten būna praktiškai neįsivaizduojamai šalta, tačiau jis man sakė, kad kiekvieną žiemą keldavosi 2 val. 30 min. ryto, ir vietoje to, kad gulėtų susisukęs į miegmaišį, kaip daryčiau aš, eidavo pasivaikščioti po miškus, o tada ant kaitlentės išsitirpdydavo sniego į geriamą vandenį. Jis tą darydavo kiekvieną naktį, visą žiemą, ir nė karto nenušalo nė vieno piršto. Man sunku tuo patikėti.

- Galiausiai jis buvo pagautas. Ar teisėsaugai jis pasirodė pavojingas?

- Jis tapo legenda tarp centrinio Meino gyventojų. Tik įsivaizduokite, kažkas 27 metus iš namelių vogė daiktus, ir niekas nežinojo, ar tai yra vyras, ar moteris, ar nekaltas pokštininkas, ar žmogžudys. Jie netgi davė jam mitologinį vardą – Šiaurinio ežero atsiskyrėlis. Galiausiai vienas eigulys, Terry Hughesas, pasakė, kad reikia padaryti tam galą. Jis iš Nacionalinio saugumo departamento pasiskolino naujausių prietaisų, įsistatė miške elektronines akis, ir pagaliau sučiupo atsiskyrėlį.

Reakcija buvo panaši, lyg Lochneso pabaisa išliptų iš ežero. Tačiau tiesa pasirodė esanti dar keistesnė nei mitas. Tas vyras tikrai beveik tris dešimtmečius vienas pragyveno miškuose, pripažino tūkstančius kartų įsilaužęs į svetimus namus, tačiau niekada neturėjo su savimi ginklo ir nieko nenuskriaudė. Niekas nežinojo, ką su juo daryti. Vyrukas, kuris jį suėmė, man sakė, kad buvo pasiruošęs nekęsti nusikaltėlio. O tada Chrisas Knightas nusivedė jį atgal į savo stovyklą, kad parodytų, kur visą tą laiką gyveno. Kelionės metu, pareigūnas Hughesas buvo priblokštas to, kaip tas vyras juda per mišką. Jo žodžiais tariant, jis judėjo kaip katė – tyliai, grakščiai, greitai.

Keli policijos gauti pranešimai rodo nepaprastą jo nusikaltimų tvarkingumą. Chrisas Knightas nė karto neišdaužė stiklo ir neišlaužė durų. Jis mokėjo gražiai atsirakinti duris ir pasiimdavo tik knygų, žibintuvėlių, maisto, retkarčiais kokį drabužį. Ir, kai jis išeidavo, niekuomet nepamiršdavo paskui save uždaryti durų.

- Nepaisant to, vienas žmogus, kurį apiplėšė Knightas, sakė, kad „jis pavogė kiekvieną mano rojaus dalelę“.

- Nors Knighto istorija man kelia šiltus jausmus, negalima pamiršti, jog jis vogė ne vien tik mėsainius ir žibintuvėlius, bet ir žmonių saugumo jausmą ir dvasinę ramybę, o šie dalykai yra neįkainojami. Jis nėra angeliškas herojus, bet aš tikiu, kad egzistuoja pilkoji zona tarp romantiško atsiskyrėlio vaizdo ir serijinio vagies portreto – tikroji istorija yra kur kas turtingesnė ir sudėtingesnė.

Žmonių reakcijos į Knightą keitėsi visais 360 laipsnių. Kai kurie, kurių namai buvo apvogti, manė, jog Knightas nusipelnė praleisti visą savo gyvenimą už grotų, dėl tų kančių, kurias jiems sukėlė, o kitiems atrodė, kad jis sukėlė ne daugiau problemų nei kokia musė. Ėmiau galvoti, kad tai, kokius jausmus jis sukelia žmogui, daug pasako ne tik apie Knightą, bet ir apie patį žmogų.

- Savo knygoje rašote: „Chrisas Knightas, su savo tūkstančių tūkstančiais vienatvėje praleistų dienų, buvo slaptas visuomenės stebėtojas“. Ar jūs galiausiai išsiaiškinote, kodėl jis paliko žmonių pasaulį? Ir ko Knighto istorija išmokė jus patį?

- Ko mes visi ieškome gyvenime? Pasitenkinimo, laisvės, laimės? Knighto pasitraukimo priežastis buvo labai paprasta ir galbūt netgi išmintinga – jis nebuvo laimingas šalia kitų žmonių ir tikėjo, jog atras laimę miškuose. Jis pats nežinojo, kuriam laikui išvyksta, bet atrado tai, ko ieškojo. Jis atrado vietą, kurioje ne tik buvo laimingas, bet ir kur jo gyvenimas, nepaisant sunkių žiemų, buvo kupimas džiaugsmo.

Chrisas Knightas žmones paliko dėl to, kad tarp jų jam šiame pasaulyje nebuvo vietos. Jeigu nepritampi ir esi žmogžudys, tave uždaro į kalėjimą. Jeigu nepritampi, nes turi psichikos problemų, patenki į kitas įstaigas. O jis buvo nepaprastai protingas vyrukas, kuris tiesiog nepritapo. Kai kurie žmonės netgi siūlė duoti jam šiek tiek žemės ir kelis maišus daržovių, ir palikti jį ramybėje.

Kartais, kai važiuoju automobiliu su trimis besipešančiais vaikais ir vėluoju į susitikimą, įstringu kamštyje, o radijas skelbia tik blogas žinias, aš pagalvoju – tai ne Knightas yra išprotėjęs, o mes visi. Galbūt svarbesnis klausimas yra ne tas, kodėl Chrisas paliko visuomenę, o tas, kodėl mes visi to dar nepadarėme.