Sakysit, rinkimai buvo neeiliniai: dalyvavo rekordiškai daug jaunimo, radosi naujos debatų formos, daugelis balsavo už permainas ir netgi išrinko naują partiją su daug viešumoje nematytų veidų. Bet pažiūrėkim, apie kokias permainas kalbama? Apie permainas politikų pusėje. Kad jie bus sąžiningi ir skaidrūs. Kad neims kyšių ir kitiems neleis. Kad neskirs žmonių į postus pagal asmeninius ar partinius interesus, o žiūrės, kaip geriau reikalui. Kad bus socialiai jautrūs – kalbėsis su žmonėmis ir reaguos į jų bėdas.

Neturiu nė vieno priekaišto. Žinoma, turiu abejonių, kaip tai pasiekti pavyks, bet palikime jas šone. Tarkime, pavyks. Ar įvyks proveržis ir Lietuvos žmonės valdžios vyrus bei moteris priims kaip bendražygius ir pasiraitoję rankoves imsis gražinti ir turtinti mūsų valstybę: grįš iš emigracijos, gerai dirbs, puoselės viltis dėl ateities, dėl to gimdys vaikus, investuos pinigus ir laiką, rūpinsis bendrais reikalais? Manau, kad ne. Ir ne dėl to, kad priklausyčiau išrinktiesiems mąstytojams, kurie kiekvieną kartą mielai įrodo, kaip viskas yra neteisinga ir beviltiška (ir, žinoma, dėl to kalta valdžia). Manau, kad permainų politikoje esminių nebus, kol nepasikeis pačių žmonių lūkesčiai dėl politikos.

Nėra ko slėpti, visuomenė su politikais Lietuvoje iki rinkimų momento buvo smarkiai susipykusi. Gal net smarkiausiai per visą Nepriklausomybės laiką, nors objektyviai bjaurių valdžios veiksmų būta ir anksčiau. Tačiau šiemet apogėjų pasiekė nemokšiškumas: žmonės labai aktyviai ir piktai reagavo į aukštų valdžios asmenų neatitikimą pareigoms. Seimo pirmininkę, kuri nusišneka nuo pat savo inauguracinio posėdžio, premjerą, kuris keičia nuomonę du kartus per dieną ir negali priimti jokio sprendimo, už nugaros neturėdamas specialios to klausimo darbo grupės. Švietimo ministrę, kuri žiniomis pralaimėtų vidutiniam mokiniui, ministrus ir ministres, kurie niekaip neatskiria privačių interesų nuo svetimų, kontrabandininkų dinastijų atstovus Seime, partijų vadus ir vadukus, pagautus ir dar nepagautus su kyšiais. Visi šie veiksmai gerokai skiriasi nuo to, kuo buvo kaltinami konservatorių lyderiai: „sugriovė kolūkius“, „sumažino pensijas“, „pakėlė PVM“ ir kitaip pasunkino gyvenimą. Tada nukentėjo daugelio žmonių materialūs interesai.

Dabartinė valdžia nieko apčiuopiamai žalingo žmonėms nepadarė. Ji tiesiog buvo neverta būti savo vietoje. Žmonėms dėl atsakingų politikų buvo gėda. Šiame kontekste drįsčiau teigti, kad netiesa, jog Lietuvos gyventojai nėra tauta ir valstybė. Jei žmonėms labiau gėda dėl nevykėlių politikoje nei skaudu dėl prarastų pinigų, – matyt, valstybė jiems rūpi. Žinoma, ne visiems, bet tikrai didelei daliai, puikiai galėjome stebėti žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Bet nevykėliai valdžioje nėra vienintelė valdžios ir tautos susipykimo priežastis.

Kiekvienas psichologas ir derybų specialistas pasakys, kad nebūna konfliktų, kuriuos nulemia tik viena pusė. Antra pusė taip pat yra aktyvi konfliktinės situacijos kūrėja, – savo veiksmais arba neveikimu. Aptariamą konfliktą patys žmonės kuria ne mažiau nei politikai. Aš visų pirma turiu omenyje neadekvačius lūkesčius. Žmonės tikisi iš politikų konkrečiai apčiuopiamų dalykų, o ne efektyvaus valdymo, ilgalaikių tikslų siekimo, struktūrinių reformų. Tikisi didesnės pašalpos, pensijos, algos, geresnių darbo sąlygų, daugiau darbo vietų, geresnio gyvenimo. Ir politikai sako: taip, mes duosim. Toliau galima netęsti – fiasko ir abipusis nepasitenkinimas užprogramuotas.

Taip, politikai gali pakelti pensijas ir pašalpas, pakeisti jų skyrimo kriterijus, pakelti minimalią algą. Tačiau jei jie tai darys kitaip, nei leidžia ekonominės sąlygos, tai tiesiogiai pakenks visiems žmonėms, – netgi tiems, kuriems pajamos bus pakeltos. Nes politikai nekuria vertės, tik derina interesus ir reguliuoja vertės kūrėjus. Jie turėtų taip dirbti, kad žmonės patys investuotų, kurtų darbo vietas, gerėtų verslo sąlygos ir darbo efektyvumas ir dėl to pakiltų atlyginimai, pensijos ir pašalpos. Bet žmonėms sunku tai suprasti, todėl politikams neapsimoka žadėti. Lengviau pažadėti butus visiems Lazdynų gyventojams.

Liūdniausia, kad politinis populizmas nėra išskirtinai lietuviškas reiškinys. Juo užsikrėtę rinkėjai ir politikai visose demokratijose, ir nė vienos jų tai į gėrį nenuvedė. (Taigi negalime to nurašyti politinei nebrandai ir tikėtis tiesiog išaugti.) Realių politinių klausimų niekaip negalima suformuluoti į visiems suprantamą lozungą. Bet pagal ką tada rinkėjui rinkti? Pagal vertybines nuostatas? Jiems tai nėra įdomu. Tyrėjų teigimu, daugelis jų net perskaityti sudėtingesnio teksto nepajėgia. O nesudominti rinkėjai tiesiog neateis balsuoti. Čia atsiranda siūlymų keisti pačią rinkimų sistemą. Gali būti, kad tai kiek nors pagerins situaciją, ypač jei į politiką ateis doresni žmonės. Bet esminio problemos židinio nepanaikins. O židinys yra faktas, kad politikai žada tai, kas realiai ne nuo jų priklauso, o žmonės noriai už tai balsuoja. Galime sakyti ir piktintis, kad politikai rinkėjus apgaudinėja, bet rinkėjai labai nori būti apgauti ir tik ieško tam progos.

Šis lūkesčių neatitikimas yra daug platesnio masto nei iki šiol įprasta kalbėti. Esą žmonės dėl išsilavinimo stokos nesupranta, iš kur randasi gėrybės, investicijos, ekonomikos plėtra ir darbo vietos, lėšos policijai ir mokytojų atlyginimams, – todėl reikia žmones mokyti ir šviesti. Tada jie supras, kur šuva pakastas. Nieko jie nesupras, jei nenorės suprasti.

Būtent prieš šiuos rinkimus stipriai įsisiūbavo visai kitos rinkėjų kategorijos, labiausiai išsilavinusios visuomenės dalies, neadekvačių lūkesčių laivas. Jie neprašo butų ir padidintų algų, užtat rimtai dėsto, kaip tautos išrinkti politikai turi tą tautą formuoti, keisti, įkvėpti ir netgi išvaduoti nuo žmogiškųjų nuodėmių. Tai jie turi daryti savo pavyzdžiu, švietimo turiniu bei valdymu, tobulais sprendimais vidaus bei užsienio politikoje. Mintis apie filosofus valdžioje (tariant, kad filosofai yra tobuliausi žmonijos atstovai) yra minties klasika. Bet ji niekur nebuvo įgyvendinta, o demokratijos sąlygomis ir negali. Žmonės išrenka politikus iš tų kandidatų, kurie balotiruojasi, ne iš kokių nors idealių. O balotiruojasi tie kandidatai, kurie mato galėsiantys esamoje politikoje veikti. Netgi tuo atveju, jei nori sistemą pakeisti, turi gebėti joje veikti. Ir ypač tuo atveju. Nes politinius pokyčius daryti sudėtinga: turi ne tik surinkti reikiamą palaikymą, bet ir rasti administracinėje teisinėje sistemoje pokyčiu reikiamus instrumentus.

Galėtume sakyti, kad neadekvatūs intelektualų politiniai lūkesčiai ir reikalavimai nedaro didelės įtakos rinkėjams. Bijau, kad daro. Nes žmonės dvasinių vertybių nori taip pat, kaip materialių, ir kažkodėl mano, kad jas suteikti gali ir netgi privalo kažkas kitas. Ypač ant šio kabliuko kimba jauni žmonės, kurie neturi pakankamai gyvenimo patirties, idant suprastų, jog vyresni arba rangu aukštesni žmonės visai nebūtinai yra protingesni, doresni ir gebantys sukurti šio gėrio kitiems.

Ar esama kokių nors ženklų, kad rinkėjų pusėje nusimato kokie nors pokyčiai? Sakyčiau, kad bent jau šiuo metu ne. Tačiau turiu labai aiškią nuojautą, kad procesas vyksta. Nemanau, kad sumažės pašalpų ėmėjų mentaliteto žmonių. Tikrai ne. Valstybė dalija svetimus pinigus į kairę ir dešinę, dalins ir toliau. Valstybė kišasi į žmonių asmeninį gyvenimą, kišis ir toliau. Taip pat nemanau, kad išnyks intelektinis naivumas iš politikų reikalauti ant­žmogiškų talentų ir galių.

Tačiau visuomenė, būdama sudėtingas biologinis ir socialinis organizmas, visada ieško būdo išlikti. Jei ją spaudžia vienoje pusėje (mokesčiais, reguliavimais, draudimais, kvailais sprendimais), ji ieško kitų kelių. Idėja dar sunkiai susiformuluoja žodžiais, bet manau, kad atsiras tam tikros spontaniškos piliečių savivaldos formos, kurios leis žmonėms gyventi visavertį socialinį gyvenimą, nepriklausomai nuo valdžios sprendimų. Su internetu ir socialiniais tinklais randasi komunikacija, prekybos formos, netgi pinigai, nepapuolantys į tiesioginę valstybių jurisdikciją. Dėl interneto tradicinei žiniasklaidai jau teko pasislinkti. Bitkoinai yra plėtros stadijoje. Kodėl valstybės valdymas turėtų būti išimtis? Taip, valstybės su virtualios tikrovės konkurente rimtai kovoja, bet klausimas, kokias naujas duris tos kovos atidarys. Ilja Laursas Verslo klasėje mini, kad ateityje galbūt piliečiai ne priklausys vienai valstybei, o pirks paslaugų paketą iš pasirinktosios. Aš, matyt, per konservatyvi tokiam modeliui, bet taip pat manau, kad atsiras virtualios žmonių socializacijos ir savivaldos formos, kurios privers pagaliau ir valdžios institucijas skaitytis su žmonėmis. Tai nereiškia, kad tradicinės valstybės su politine sistema ir rinkimais išnyks. Ne, tiesiog jų reikšmė sumažės. Nes juk būtent dėl to neadekvataus sureikšminimo ir kyla prob­lema: žmonės reikalauja iš valdžios tiek, kad lieka galiausiai prie suskilusios geldos. Jei auksinės žuvelės kelias bus apribotas, teks nukreipti dėmesį į tuos kelius, kurie iš tikrųjų kuria: savas ir bendruomenines pastangas.

Technologijos vystosi tikrai greitai, tą jau įsisąmoninom. Bet man nuostabu, kaip greitai keičiasi visuomenės nuomonė dėl įprastų dalykų. Dėl šeimos, dėl tėvų vaidmens auklėjant vaikus. Tai gali gąsdinti, bet gali ir raminti.

Manau, kad politikos srityje – labiau raminti, nes dabartinių demokra­tijų perspektyvos atrodo labai prastai. Esame per žingsnį nuo to, kad kas nors pažadės išpildyti slapčiausią masinio rinkėjo troškimą: „atimsim iš tavo kaimyno ir atiduosim tau“, – ir tai įvykdys. Juk taip jau ne kartą buvo, o ir šiandieniai žadėtojai sako panašiai: atimsim iš turtingų, imigrantų, politikų, teisėjų ir pan. Žodžiai kinta, bet esminis troškimas lieka. Įdomiausia, kad jis traktuojamas kaip ekonominis ar net socialinis klausimas, o yra 100% dorovinis. Ar atimti iš kito yra dora? Žmonės supranta, kad ne. Todėl pasitelkia valstybę, kuri tai legaliai padaro už juos. Ypač kai politikai taip pat nori ką nors iš ko nors atimti konkrečiai sau. Toks beveik visuotinis susitarimas: mes, rinkėjai, užmerkiame akis į jūsų reikalų tvarkymą, o jūs mums už tai duodate „atkatą“ – įvairių viešųjų gėrybių, pagamintų iš ne mano pinigų. ES lėšos buvo labai geras tų svetimų pinigų šaltinis, bet jos baigiasi. Taigi visai geras laikas permąstyti savo lūkesčius ir reikalavimus politikams. Juo jie bus adekvatesni, juo labiau galėsime tikėtis, kad jie pasikeis. Pasikeis taip, kad mums nereikėtų tiek daug jiems skirti dėmesio, laiko ir energijos.

Šaltinis: Bernardinai