Režisierius: Jean-Marc Vallee. Vaidina: Jake Gyllenhaal, Naomi Watts, Chris Cooper, Judah Lewis

Po visos eilės puikių vaidmenų tokiuose filmuose kaip „Southpaw“, „Nightcrawler“ ir „Enemy“, Jake’as Gyllenhaalas imasi dar vieno sudėtingo vaidmens juostoje „Griovimas“. Jo veikėjui tenka išgyventi sunkius laikus, tačiau šis tai daro neįprastai, energingai ir kartais juokingai.

Šie trys apibūdinimai, ko gero, yra labiausiai tinkami naujai režisieriaus Jean-Marco Vallee juostai, pasakojančiai apie Volstrito finansininką, kurio žmona žūva avarijoje, o jam tenka kažkaip su tuo susitaikyti. Ši istorija bet kurio kito kūrėjo rankose galėjo lengvai virsti sopulinga netekties ir gedėjimo istorija, tačiau Vallee į ją pasižiūri absoliučiai unikaliai, energingai ir su velnišku humoru.

Šis keistas filmas gal ir sunkiai sutrauktų plačiąją publiką, jei ne dar vienas įspūdingas Gellenhaalo vaidmuo (juostoje dėmesio verti yra ir nepakankamai išnaudota Naomi Watts bei talentingas kino naujokas Judah Lewis), tad juosta turėtų atrasti nišą tarp tų, kuriems patinka ne visai tradicinė Holivudo pusė, pradedant „Punch-Drunk Love“, baigiant „Silver Linings Playbook“.

Pastaruosiuose dviejuose režisieriaus filmuose, „The Dallas Buyers Club“ ir „Wild“, Valle pagrindinius veikėjus vedė per kliūčių ir išbandymų ruožą, kad šie pasiektų tam tikrą vidinę ramybę. Šiame filme matome tą patį modus operandi, tik čia scenaristas Bryanas Sipe’as gedėjimo, išgyvenimo ir išgijimo problematiką sprendžia labai netradiciniais metodais: pasakojimo centre atsidūręs našlys savo skausmo nepalieka savyje ir nesidalina su aplinkiniais, o išlieja ant dizainerių baldų, naujausių technologijų prietaisų ir apskritai visų savo namų.

Su investuotoju Deivisu (Gyllenhaalas) susipažįstame ką tik mirus jo žmonai Džiulijai (Heather Lind). Nepaisant to, visas jo dėmesys yra sutelktas į ligoninės prekybos automate įstrigusį „M&M’s“ pakelį. Freudo mokyklos psichologai tokią reakciją pavadintų „perkėlimu“, o Deivisas didžiąją dalį filmo užsiima tikrųjų savo emocijų perkėlinėjimu į keisčiausius poelgius, pradedant visa eile laiškų prekybos automatų gamintojai su reikalavimu grąžinti pinigus, baigiant pernelyg tiesiogiai įgyvendinamu uošvio (Chrisas Cooperis) patarimu „išardyti“ savo dabartinį gyvenimą, kad būtų galima atstatyti jį jau be Džiulijos.

Pastaruosiuose dviejuose režisieriaus filmuose, „The Dallas Buyers Club“ ir „Wild“, Valle pagrindinius veikėjus vedė per kliūčių ir išbandymų ruožą, kad šie pasiektų tam tikrą vidinę ramybę.

Tai paskatina jį pasigriebti įrankių dėžę ir išardyti viską, kas tik jam užkliūna: varvantį šaldytuvą, girgždančias vonios duris ar kartais užstringantį kompiuterį biure. Maža to, jis ima pasakoti savo gyvenimo istoriją (pradžioje – laiškuose, paskui – jau asmeniškai) prekybos automatų kompanijos klientų aptarnavimo vadybininkei Karen (Watts), su kuria galiausiai susibičiuliauja dėl juodu vienijančio keistumo ir vienišumo.

Naudodamas skirtingo rakurso tos pačios scenos kadrus, grįžimus atgal ir greit kintantį vizualinį humorą (visa tai su išskirtine elegancija sugebėjo padaryti nuolatos su Vallee bendradarbiaujantis operatorius Yvesas Belangeris), režisierius supriešina neadekvatų Deiviso požiūrį ir keistus poelgius su sudėtinga realybe, kurią šis atsisako pripažinti. Taip mes matome herojų, kuriame, regis, nėra nė lašelio empatijos. Ne, jis nėra sociopatas, o greičiau tas, kuris padarys viską, kad tik nereikėtų stoti akis į akį su savo gyvenimo iššūkiais, net jei tai reikš, kad iš kitų – ypač savo gedinčių uošvių – atims tai, ko jie labiausiai tikisi: pamatyti jį prislėgtą sutuoktinės žūties.

Kad ir kaip neįtikėtinai visa tai skambėtų, Gyllenhaalas viską paverčia absoliučiai įtikinama realybe: jo Deivisas yra žmogus, darantis laukinius ir abejotinus veiksmus, tačiau kartu priverčiantis mus susimąstyti ar pasijuokti. Labai gaila, kad pačioje pabaigoje režisierius ištraukia Deivisą iš beprotybės urvo, į kurį jis visos juostos metu krito – tai pasirodė kažkaip dirbtina ir pritempta. Gal tiesiog po „Enemy“ ir „Nightcrawler“ mes jau ėmėme tikėtis, kad Gyllenhaalas vaidina vyrukus, neriančius gilyn į tamsą ir taip niekada iš jos nebeišnyrančius. Nepaisant to, kad Valle šįkart tokio kelio nepasirinko, jau nuo juostos premjeros daugelis kritikų sutinka, kad tai yra, ko gero, stipriausias Gyllenhaalo vaidmuo nuo „Kuprotojo kalno“ laikų.