Ar vyriausybė, įvedusi griežto taupymo priemones, gali laimėti rinkimus? Praėjusiais metais šis klausimas Europoje buvo užduodamas įvairiomis kalbomis ir daugybėje šalių. Bent jau kol kas, atsakymas yra vienbalsis „ne“.
Po išbandymų Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, atėjo Airijos eilė. Tai buvo jos šansas tapti taisyklės išimtimi – juk Airija buvo pavyzdinė mokinė finansinės krizės klasėje; ji vykdė visus centrinių bankų ir Europos Parlamento reikalavimus noriai ir nesiskųsdama. Šalis smarkiai sumažino vyriausybės išlaidas, apmokestino piliečius ir apkarpė pensijas. Tačiau, palyginus su Graikija, ji tai padarė su mažesniais smūgiais ekonomikai ir socialinei apsaugai, ir pasiekė didesnę sėkmę.
Prieš pasibaigiant trejų metų finansinės pagalbos programai, Airijos ekonomika augo greičiausiai visoje Europoje. Vokietijos finansų ministro Wolfgango Schäuble akyse, tai buvo įrodymas, jog griežtas taupymas yra veiksmingas receptas, o finansiškai žlunga tik tie, kuriems nepavyksta jo įgyvendinti. Ir vis dėlto, praėjusio penktadienio rinkimuose Airijos vyriausybė patyrė didžiulius sukrėtimus. Nors ministro pirmininko Endos Kenny centro dešiniųjų partija „Fine Gael“ liko populiariausia tarp rinkėjų, ji prarado 27 vietas parlamente, o jos koalicinė Leiboristų partija buvo dar griežčiau nubausta – užsitikrino tik 6 iš 37 vietų, kurias turėjo praėjusiame parlamente.
Tai reiškia, kad Airija atkartojo istoriją, kurią jau matėme Portugalijos ir Ispanijos rinkimuose. Vyriausybės, pradedančios griežto taupymo programas mainais į finansinę pagalbą, negali tikėtis patraukti į savo pusę rinkėjų simpatijų. Klestintys makroskaičiai pernelyg lėtai virsta mikroklestėjimu vargingesnėse šeimose. O susikaupusį pyktį rinkėjai išlieja, žinoma, prie balsadėžių.
Jeigu griežtų taupymo priemonių pasekmė yra elektoralinis pralaimėjimas, net kai tos priemonės pasirodo esą „sėkmingos“, tuomet nenuostabu, kad į jas dar pikčiau reaguojama tada, kai jos neatneša naudos – kaip kad nutiko Graikijoje.
Visose trijose šalyse rinkėjai išrinko valdančiąsias partijas į pirmas vietas, bet neleido jiems turėti daugumos, kurios reikia norint iš tiesų valdyti šalį. „Balsuokite už stabilumą“, „Tegul atsigavimas tęsiasi toliau“ – tokiais šūkiais vyriausybės blokas reklamavosi prieš rinkimus Airijoje. Bet rinkėjai nesileido mulkinami. Kadangi jie nematė geresnės alternatyvos, jie tiesiog išsirinko vyriausybę be akivaizdžios daugumos. Lygiai taip pat ir Portugalijoje trapi vyriausybė buvo suformuota iš antros populiariausios partijos (socialistų), padedant partijoms, likusioms trečioje ir ketvirtoje vietose – atitinkamai komunistų partijai ir portugališkajai „Syriza“ versijai. Ispanijoje vyriausybė iki šiol nėra suformuota.
Jeigu griežtų taupymo priemonių pasekmė yra elektoralinis pralaimėjimas, net kai tos priemonės pasirodo esą „sėkmingos“, tuomet nenuostabu, kad į jas dar pikčiau reaguojama tada, kai jos neatneša naudos – kaip kad nutiko Graikijoje.
Būtent Graikiją galime pavadinti taisyklės išimtimi. Tik čia visiškai nauja, prieš sistemą kovojanti partija sugebėjo įtikinti žmones, kad alternatyvus sprendimas egzistuoja, ir tokiu būdu sulaukė paramos, kurios jai reikėjo valdyti šalį. O dar Graikija išsiskiria tuo, kad ji buvo vienintelė šalis, pradėjusi rinkimų sezoną prieš pasibaigiant finansinio gelbėjimo planui ir prieš atgaunant prieigą prie finansinių rinkų. Žvelgiant iš šios perspektyvos, rinkimai Portugalijoje, Ispanijoje ir Airijoje tėra pavėluotos pamokos Graikijos politinėms galioms.
Kadangi vyriausybės, įvedusios griežto taupymo priemones, jau ir taip pralaimi rinkimus, dar labiau šaliai pakenkė buvusio premjero Antonio Samaraso panikos kupinas strategavimas po Europos Parlamento rinkimų 2014-aisiais. Vietoje to jis galėjo bent jau pasistengti palikti po savęs kažką naudingo. Puikiai suprasdamas, kad rinkimų nelaimės, jis galėjo pamėginti bendradarbiauti su tada jau iškilusia „Syriza“, bet to nepadarė.
Na, o kadangi „Syriza“ ir taip būtų laimėjusi rinkimus nepriklausomai nuo to, kada jie būtų surengti, išankstinių rinkimų paskelbimas buvo jau pačios partijos klaida. Tai lėmė, kad ji per greitai ir visai bereikalingai iššvaistė politinį kapitalą per tą pusę metų trukusį laikotarpį, kurį buvęs vidaus reikalų ministras Nikosas Voutsis pavadino „flirtavimu su politinėmis iliuzijomis“. Šalis už tai sumokėjo; recesija niekur nedingo, o finansinio gelbėjimo era buvo pratęsta neribotam laikui. Jei tik tada būtume tai žinoję...
Graikų žurnalistas Pavlosas Tsimas
