Biografija

1822 m. gimęs Heincendorfe prie Odrau, dabartinėje Čekijoje, Mendelis 1843 m. baigė Filosofijos institutą Olomouco universitete. 1844 m. tapo augustinų vienuoliu ir pradėjo teologijos studijas Brno mieste, kurias baigė 1848 m. Be sielovados, dėstė žemės ūkio discipliną Brno technikos institute ir Znojno licėjuje, o 1851–1853 m., sutikus priorui, studijavo gamtos mokslus Vienos universitete. 1854 m. vienuolyno sode pasisodino žirnių, kad galėtų tyrinėti paveldėjimo pasikeitimus, taip pat atliko mokslinius tyrimus ir meteorologijos bei hidrogeologijos srityse. 1854–1867 m. dėstė gamtos mokslus Brno technikos mokykloje, buvo kelių vietos mokslinių draugijų ir žemdirbių organizacijų narys.

Mendelis pirmasis suformulavo pagrindinius paveldėjimo dėsnius, atliko augalų kryžminimo tyrimus, kurių rezultatus paskelbė 1865 m., tačiau jie didesnio dėmesio nesulaukė. 1868 m. Mendelis buvo paskirtas Brno augustinų abatu, ir nuo tada savo eksperimentams skirdavo mažai laiko. Kai sulaukęs 61-erių 1884 m. jis mirė, jo nuostabūs tyrinėjimai buvo beveik užmiršti.

Mendelio darbas iš naujo atrastas tik 1900 m., kai savarankiškai dirbdami trys mokslininkai (olandas Hugo de Frysas, vokietis Karlas Korensas ir austras Erichas von Čermakas) aptiko Mendelio tyrimą. Jie atliko eksperimentus, kiekvienas savarankiškai patvirtino Mendelio dėsnius bei rūpestingai citavo Mendelio veikalą. Be to, Mendelio straipsnį tais pačiais metais aptiko ir anglų mokslininkas Viljamas Beitsonas, kuris nedelsdamas atkreipė į jį kitų mokslininkų dėmesį. Iki metų galo Mendelis sulaukė triukšmingo pritarimo, kurio buvo vertas gyvas būdamas.

Supaprastintai, Mendelio atradimai skamba taip:

Pirmasis Mendelio dėsnis (požymių vienodumo dėsnis) – kryžminant homozigotines tėvinės ląstelės formas F1 kartos hibridai yra vienodi tiek pagal genotipą, tiek pagal fenotipą;

Antrasis Mendelio dėsnis (požymių išsiskyrimo dėsnis) – toliau kryžminant F1 kartos hibridus tarpusavyje, F2 kartoje palikuonys pagal fenotipą ir genotipą susiskirsto į grupes, kurių skaičius priklauso nuo to, pagal kelis požymius F1 kartos hibridai buvo heterozigotiniai;

Trečiasis Mendelio dėsnis (nepriklausomų požymių paveldėjimo dėsnis) – požymių paveldimumas vienas nuo kito nepriklauso, net jeigu tuos požymius lemiantys genai yra skirtingose homologinių chromosomų porose.

Mendelio tyrimai ir jų reikšmė

Mendelio eksperimentai dabar atrodo paprasti, bet anksčiau niekas nedarė tokių tyrimų ir neįvertino jų rezultatų. Mendelis naudojo žiedadulkes iš vienos „švarios“ linijos, kuriomis apdulkino piesteles iš kitos „švarios“ linijos, stengdamasis, kad požymiai kuo labiau skirtųsi, pavyzdžiui, sėklų ar žiedų spalva. Tačiau švarios linijos geltonų sėklų augalai, sukryžminti su švarios linijos žalios linijos augalais, davė vienodus palikuonis: su geltonomis sėklomis. Tai paskatino Mendelį atlikti tolimesnius tyrimus. Naujos kartos geltonų sėklų sukryžminimas tarpusavyje jau davė kitokį rezultatą: kitoje kartoje pasirodė ir geltonos, ir žalios sėklos.

Vadovaudamasis šiais tyrimais, Mendelis nusprendė, kad paveldėjimo vienetai gali būti dviejų formų, ar, kaip pasakytume šiandien, alelių. Dominuojantis alelis nugali recesyvinį alelį, todėl geltoni žirniai gali atsirasti iš dviejų geltonų žirnių genų arba žalio ir geltono žirnio. Kad atsirastų žalia sėkla, turi būti du žali žirniai arba du heterozigotiniai geltoni žirniai.

Kaip atsitiko, kad Mendelis, neprofesionalus mokslininkas, sugebėjo atrasti tuos svarbius principus, kurių nepastebėjo daug garsių biologų iki jo? Laimei, savo tyrinėjimams jis pasirinko tokias augalų rūšis, kurių charakteristikas apsprendžia vienas genų rinkinys. Jeigu jo tyrinėtus bruožus būtų lėmę keli genų rinkiniai, Mendelio ieškojimai būtų buvę daug sudėtingesni. Jis savo dėsnius įstengė išvesti tik atlikęs daugybę bandymų (aprašė daugiau kaip 21 000 skirtingų augalų!) ir išanalizavęs rezultatus statistiškai. Tai lėmė, kad Mendelio darbas apie rūšių atsiradimą tapo dabartinės genetikos pagrindu.